Klebonų rezidavimo problema Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose XV amžiuje - XVI amžiaus trečiajame ketvirtyje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Klebonų rezidavimo problema Vilniaus ir Žemaičių vyskupijose XV amžiuje - XVI amžiaus trečiajame ketvirtyje
Alternative Title:
Vilnius and Samogitian dioceses parsons' (non)residence in the 15th - third quarter of the 16th century
In the Journal:
Lietuvos istorijos studijos [LIS] [Studies of Lithuania's History]. 2012, t. 29, p. 54-70
Keywords:
LT
(Ne)Rezidavimas; Beneficijos; Katakikų Bažnyčia; Klebonas; Kunigas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Parapija; Reforma; Rezidavimas; Vyskupijos.
EN
(Non) Residence; Benefices; Catholic Reform; Dioceses; Parish; Parson; Priest; Residence; Roman Catholic Church.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje analizuojama Vilniaus ir Žemaičių vyskupijų klebonų rezidavimo prie savo bažnyčių problema. Tyrime analizuojama, kokios parapijos dažniausiai atitekdavo nereziduojantiems klebonams, dėl kokių priežasčių klebonai negyvendavo šalia savo bažnyčių ir už ką jie buvo atsakingi. Tyrimui pasirinktas laikotarpis – nuo šalies krikšto iki katalikiškosios Reformos (XV a.- XVI a. paskutinysis ketvirtis). Viduramžiais Bažnyčia siekė kontroliuoti beneficijų kaupimą ir dvasininkų nerezidavimą, bet dėta per mažai pastangų tai panaikinti (ši problema tapo katalikiškosios Reformos tikslu). Nuo XVI a. vidurio randama liudijimų, kad globėjai, didikai ir parapijiečiai nepatenkinti klebono nerezidavimu prie savo bažnyčių. Duomenys apie klebonus gauti iš kelių šaltinių. Surasta 218 atvejų, kai klebonas nerezidavo savo parapijoje (153 asmenys, 117 parapijų). Duomenų analizė paneigė prielaidą, kad pagrindinė beneficijų kaupimo ir nerezidavimo problema buvo vargana parapija. Kuo parapija buvo turtingesnė, tuo didesnė buvo tikimybė, kad jos klebonas nereziduos; apie 86 % pačių turtingiausių parapijų bent kartą atiteko nerezidavusiems klebonams, turtingų – apie 73 %, vidutinių – 60 %, varganų – 38 %, o labai varganų – 21 %. Netikėtu atradimu tapo patronato teisei priklausiusios parapijos. Dvasininkų patronato teisei priklausiusių parapijų, kuriose bent vienas klebonas nerezidavo, būta 73%, valdovo – 57% ir bajorų – 23%.Pagrindinės klebonų nerezidavimo parapijose priežastys buvo beneficijų kaupimas (178 atvejai), bažnytinės beneficijos ir pasaulietinė tarnyba (63 atvejai), tik pasaulietinė tarnyba (30 atvejų). Dažniausiai po keletą beneficijų savo rankose sutelkdavo aukštieji dvasininkai. Dvasininkai nesunkiai gaudavo tarnybą valdovo rūmuose. XVI a. antroje pusėje atsirado didžiojo kunigaikščio tarnautojų dvasininkų, kurie, gavę vieną ar dvi parapines beneficijas, nesiekė aukštesnės bažnytinės karjeros. Nereziduojantys klebonai privalėjo gauti dispensą turėti keletą beneficijų (jei tai buvo nerezidavimo priežastis), samdyti vikarą ir bent porą kartų per metus pasirodyti parapijoje. Neįmanoma nustatyti, kokia dalis klebonų laikėsi šių reikalavimų. Pasitaikė atvejų, kai klebonas net nebuvo apsilankęs savo parapijoje, tačiau taip būdavo retai. Turimų duomenų nepakanka nustatyti, ar nereziduojantys klebonai vykdydavo savo religines pareigas, tačiau randama pakankamai informacijos, kad pačios beneficijos jie neapleisdavo. Jie aktyviai gynė teismuose bažnyčios turtą ir pajamas bei siekė didinti savo beneficijas. Nereziduojantys klebonai galėjo išnuomoti parapijas ir pajamas, siekdami išvengti su beneficija susijusių rūpesčių. Kai kuriems nuomininkams tekdavo ir atsakomybė dėl vikaro samdymo. [versta iš angliškos santraukos]

ENArticle analyzes the issue of the Vilnius and Samogitian dioceses parsons' residence by their churches. It involves the questions what kind of parishes were usually given to non-resident parsons, why they could not live by their churches, and their responsibilities. The research chronology covers the period from the baptism of the Grand Duchy of Lithuania till the beginning of the Catholic Reform (15th-the last quarter of the 16th century). In the Middle Ages, the Church sought to control the accumulation of benefices and non-residency, but did not put sufficient efforts to eradicate it (this became the aim of the Catholic Reform). From the middle of the 16th century, indications of patrons', nobles' and parishioners' discontent with parsons' non-residency appeared. The data about parsons were collected from a number of sources. We know 218 cases when parsons did not live in their parishes, and they count for 153 persons and 117 parishes. Data analysis denies the assumption that poor supply of parishes was the main reason for the accumulation and non-residency. The richer the parish was, the more often it went to hands of non-resident parsons; 86% of most wealthy parishes, 73% of wealthy, 60% of moderately wealthy, 38% of poor and only 21% of very poor parishes had non-resident parsons at least once. Another surprising discovery was the patronage of parishes. Bishops most often gave their parishes to non-resident parsons (73%), followed by the - Grand Duke (57%) and - nobility (23%).The practice of pluralism was the main reason for non-residency (178 cases), some pluralists also hade a secular office (63 cases), and quite a small part of nonresident parsons had only a secular office (30 cases). The high clergy was most active in cumulation. They easily found office in the Grand Duke's Palace also. In the second half of the 16th century, the Grand Duke servants appeared, who got parishes as guards and didn't seek a more prominent career in the Church. A non-resident parson should get dispensation to have few incompatible bénéfices (if it was the reason for non-residency), employ a vicar and at least two times per year visit his parish. It is impossible to establish what part of non-resident parsons cared about these requirements. There were cases when they even did not present themselves in the parish, but there are no reasons to consider it as a rule. Scarce are data about parsons' efforts to establish religion duties, but we can find much information on their concern about property relations. They were active in courts defending church property and incomes and putting efforts to enlarge their benefices. Non-resident parsons could rent parish property and incomes in order to avoid any concerns about benefice keeping. Some tenants got also responsibility for employing a vicar. [From the publication]

ISSN:
1392-0448; 1648-9101
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/42333
Updated:
2022-01-17 13:20:32
Metrics:
Views: 11    Downloads: 4
Export: