Dėl krikščioniškųjų misijų ir užkariavimo pobūdžio Baltijos regiono rytinėje pakrantėje XII amžiaus antroje pusėje - XIII amžiaus pirmoje pusėje
LTStraipsnyje analizuojami krikšto priėmimo atvejai Baltijos rytinėje pakrantėje ir jų sąsajos su kryžiaus karų epochoje kintančiu misionieriaus vaidmeniu užkariavimuose. Tyrimas atskleidė, kokiais atvejais ir kaip pirmieji misionieriai baltų genčių žemėse XI a. pab.-XIII a. pirmoje pusėje tapo ne tik krikščionybės skelbėjais, bet ir politinių struktūrų steigėjais. Galima paminėti kelis atvejus, kaip užkariautojai primesdavo krikštą toms visuomenėms, kurios neturėjo valstybingumo. Pirmuoju atveju vis dėlto buvo įmanomas savanoriškas ir neprievartinis krikštas, matomas Meinhardo, Gotfrydo arba (pirminiame etape, iki 1218 m.) Kristijono misijose, tiesa, mainais už misionierių ir jų padėjėjų, pagalbą kilus baltų ir finougrų genčių tarpusavio rietenoms. Antru atveju krikštas tapdavo nukariavimus vainikuojančiu aktu, įteisinančiu pačius užkariavimus. Taip atsitiko vyskupo Alberto laikais Livonijoje; tai buvo įteisinta ir vyskupo Kristijono laikais Prūsijoje (nuo 1218 m.). Trečiu atveju buvo įmanomi savanoriški krikštai, tačiau faktiškai prarandant turėtas politines teises ir tampant užkariautojų kuriamų politinių struktūrų vasalais. Taip atsitikdavo su tais, kurie, pabėgę į Livoniją arba Prūsiją, pasiduodavo Vokiečių ordino arba misionierių kaip siuzerenų globai ir valiai. Ketvirtu atveju taip pat buvo įmanomas savanoriškas ir neprievartinis krikštas, tampant misionierių pagalbininkais ar net misionieriais.Tačiau ketvirtu atveju vis dėlto reikėtų, atskirai kalbėti apie Meinhardo arba abato Gotfrydo misijas, kai dar nebuvo įsteigtos jokios politinės struktūros, ir tas misijas, kurios vyko jau sankcionavus politinių struktūrų steigimo Baltijos regione. Nuo to priklauso ir misionieriaus kintantis statusas bei vaidmuo: vyskupai Albertas ir Kristijonas, būdami misionieriai, tapo politinių struktūrų steigėjais. O tai ir nulėmė, kad Baltijos regiono rytinėje dalyje labiausiai išplito vadinamosios prievartinės misijos. Jos įgijo politinei prievartai būdingų bruožų.
ENIn this article, cases of baptism adoption on the Eastern coast of the Baltic Sea are analyzed, relating them to the transformation of the role of the missionary during the conquests, pertinent to the epoch of the Crusades. The research revealed in what cases and how the first missionaries to the Baltic tribes in the end of the 11th century and the first half of the 13th century became not only the preachers of Christianity, but also the founders of the political structures. We can speak about several cases when baptism was enforced on societies with the absence of statehood. In the first case, a voluntary and non-coercive baptism was still possible, which can be observed in the missions of Meinhard, Gotfrid or (in the first stage, before 1218) Christian, though in exchange for the help received from the missionaries and their assistants during the period of disagreements between the Baltic and Finno-Ugric tribes. In the second case, the baptism used to become an act of crowning the conquests, legitimizing the conquests themselves. This happened in Livonia during the rule of Bishop Albert; this was also validated in Prussia during the time of the rule of Bishop Christian (from 1218). In the third case, voluntary baptism was possible, however, in exchange for the loss of political rights and becoming vassals of the political structures established at that time there. This happened with those who, after having fled to Livonia or Prussia, submitted to the guardianship and will of the German Order or the missionaries as suzerains. In the fourth case, while becoming assistants to the missionaries or even the missionaries themselves, a voluntary and non-coercive baptism was possible as well.However, having in mind the fourth case, still a separate discussion on the missions of Meinhard or abbot Gotfrid, when no political structures had been established yet, and on the missions implemented after sanctioning the establishment of political structures in the Baltic region during the rule of Bishop Albert (after 1201) and in the time of Bishop Christian (after 1018) should be held. The changing status and the role of the missionary ase related to the fact that both Bishop Albert and Bishop Christian, not ceasing to be missionaries themselves, became founders of political structures. Thus, the so-called coercive missions acquired their widest form of expansion in the Eastern part of the Baltic region. They attained features of political coercion.
