Mirtis kaip amžinybės projekcija Leonardo Andriekaus poezijoje
LTStraipsnyje glaustai pateikiamos teorinės M. Heideggerio, J. Ratzingerio ir A. Maceinos būties, mirtingumo ir pomirtinio gyvenimo sampratos. Jos glaudžiai siejasi su L. Andriekaus kūryboje poetizuojama mirtimi. Andriekaus poezijoje mirtis visai nėra beprasmiškas dalykas. Su mirtimi poeto lyrinio subjekto būtis nenutrūksta. Ji toliau tęsiasi pomirtiniame gyvenime. Ten yra laukiama Paskutiniojo teismo, kurio metu visi mirusieji bus prikelti, kad toliau visavertiškai galėtų tęsti amžinojo gyvenimo kelią Dievo akivaizdoje. Tokiu būdu lyrinio subjekto žemiškasis gyvenimas jau yra projektuojamas į amžinąjį gyvenimą. Mirtis tampa tarsi amžinojo gyvenimo projekcija, kuriai pagrindą duoda Kristaus mirtis ir prisikėlimas. Kristaus atliktos misijos provaizdis poeto lyrinio herojaus žvilgsnį kreipia į nedūlančią amžinąją būtį. Tai viltis, kuri palaiko Andriekaus lyrinio subjekto žemiškąją kelionę, pasiruošimą mirčiai ir akistatą su anapusiniu pasauliu.
ENArticle briefly presents the theoretic providences of M. Heidegger, J. Ratzinger and A. Maceina about subsistence, mortality and afterlife. These providences are closely connected with death as poetized by L. Andriekus. Death in Andriekus poetry is not an absolutely senseless thing. The subsistence of the poet subject does not cease after his death. It continues in afterlife. There the poet subject waits for the Great account when all the decedents will be raised in order they can continue travelling to everlasting life in the face of God. Thus this mundane life of the poet subject already is being projected into everlasting life. Based on Christ’s death and resurrection, death becomes a projection to an everlasting life. That is a hope which upholds Andriekus’ lyric subject, who in mundane travelling, prepares for death and confrontation with the beyond.
