"Kultūrininkai" ir "sistema" vėlyvojo sovietmečio Lietuvoje: nuo nomenklatūros iki kitoniškumo

LTKultūrininkų paskirtis sovietmečiu pirmiausia susijusi su sovietine indoktrinacija. 1956 m. inicijuotas destalinizacijos procesas ir idėjų raiškos būdų įvairovės augimas leido analizuoti kultūrinio elito (intelektualų) ir sovietinės sistemos santykius, atskleisti jų interesus ir galimybes manevruoti isteblišmento sistemoje. Šių santykių dviprasmiškumas nagrinėjamas tokiais aspektais: pirma, ryškėjo kultūrininkų galimybės veikti visuomeninius procesus ir antra, ideologinėje plotmėje patiriant vertybinį nuosmukį atsiranda erdvė bei poreikis ir kitokioms nuostatoms reikšti. Šiuo požiūriu straipsnyje bandoma įvertinti, ar iš tiesų sovietinių intelektualų autonomiškumas (mokslininkų ar menininkų), nors skirtingu lygiu, pastebimas ir sovietinės nomenklatūros aplinkoje (išskyrus palaipsniui save marginalizuojančius dogmatiškai ideologijos besilaikančius atstovus), ir tarp isteblišmento paraštėse buvusių kūrėjų ar tyrėjų. Tyrimo metu akivaizdžiai pastebimas vėlyvojo sovietmečio bruožas, liudijantis „stiprėjančių ryšių ir silpnėjančių struktūrų“ modelį, kai kultūrininkų požiūrių artikuliacija ir sklaida buvo sutelkta ties menininkų ar mokslininkų ratelių, privačių susibūrimų erdve, kuri neretai sugebėjo daryti įtaką instituciniams procesams, o kartu savo įtaka kūrybos dinamikai pranokdavo planinių užduočių ir formalių taisyklių poveikį. Kultūrininkų aplinka ir rateliai skyrėsi pagal profesiją, kartas ir santykio su sistema laipsnį, t. y. dalis jų veikė oficialiame lygmenyje (kultūrinės nomenklatūros rateliai), kiti orientavosi į pogrindinę veiklą ar balansavo tarp oficialios ir neoficialios sferų.Tačiau N. Chruščiovo atšilimo laikotarpiu ir ypatingai po Prahos pavasario 1968 m. dauguma jų galutinai nusivylė komunistų ideologija ir partinės linijos dogmatizmu. Reikšmingi vertybių pokyčiai iškėlė „gimtojo krašto“ ratelį. Nors tokia tautinė linija turėdavo būti derinama leninistinės nacionalinės politikos „tautų žydėjimo“ principu, ji bandė plėsti šios linijos ribas, mobilizavo ir plėtė tautinį identitetą visuomenėje. Pažymėtina, kad ši „pusiautautinė“ linija, charakterizuojama tam tikro lygio idėjos dinamizmu, ne tik rado savo vietą oficialiuose procesuose, bet ir pradėjo dominuoti tarp kitų idėjų ar raiškos būdų, kurie galėjo būti apkaltinti Vakarų kosmopolitizmu, formalizmu ar abstrakcionizmu. Sistemoje dalyvaujantys talentingesni kūrėjai ir toliau liko jos dalyviai, tačiau jų idėjos ir veikla turinio esme neretai veikė kaip oficialųjį ideologinį diskursą griaunantis (darantis jį tuščiaviduriu), o visuomenę mobilizuojantis reiškinys. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Ekonomika; Inteligentija; Kultūros elitas; Sovietinis režimas; Sovietmetis; Cultural elite; Economy; Intelligentsia; Soviet regime.

ENThe task of Soviet indoctrination was clearly assigned to local intellectuals members of cultural elite and intelligentsia circles. The process of destalinization initiated after 1956 and the increased variety of ways of idea expression make it possible to discuss the relationship between cultural elites (intellectuals) and the Soviet system, as well as to reveal the interests and possibilities to manoeuvre within the structure of the establishment. The ambiguity of the said relations is revealed through the following aspects: firstly, their potential to influence processes within the society became more evident and secondly, there was explicit disappointment in the Soviet values at the ideological sphere which created room for different ideas and values. From this perspective the article attempts to evaluate the level of autonomy (at least partial) which could have been detected at the centre or in the margins of the Soviet establishment and conceptualize the relationship between intellectuals and the system defined by the autonomy. The analysis revealed the model of "weakening of structures and strengthening of social relations" which is characterized by articulation and dissemination of the ideas in private circles of scientists, artists, musicians, etc. and which also facilitated the creation of the informal sphere for more overt speeches and debates as well as affected the institutional processes providing more dynamism and changes in the content of cultural activities as compared with the dominance of planning tasks and formal rules. The milieu and the circles of cultural elites varied based on profession, generation and proximity to the Communist Party, i.e. some of them functioned at the official level (cultural nomenklatura circles), others focused on underground activities or were balancing between the official and unofficial spheres.However, during the Khrushchev Thaw and especially following the Prague Spring in 1968 most of them got increasingly disillusioned with the Communist ideology and the dogmatism of the party line. This had an impact on the significant shift of values to those of ethno-nostalgia and exaltation of the "native land" among others. Although these projections often overlapped with Leninist national policy defined by the idea of blossoming of nations, they also attempted to extend the boundaries of this line, mobilizing national identity at a larger scale within the local society. It is noteworthy that this seminational line characterized by certain level of idea dynamism not only found its place in the official processes, but also started to dominate over other ideas and expressions, which could be accused of western cosmopolitism, formalism or abstractionism. The mainstream of cultural elites and intellectuals remained the participants of the system yet influenced the erosion and/or shift of official-ideological discourse from pure indoctrination to more routinized (but empty) practices of declaration of Communist values during late Socialism. [From the publication]