Pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų veikiamosios veiksmažodžių rūšies asmenuojamųjų formų paradigmos

LTStraipsnyje analizuojamos pirmųjų lietuvių kalbos gramatikų – Kleino, Sapūno ir Šulco – veikiamosios veiksmažodžių rūšies asmenuojamųjų formų paradigmos. Nustatyta, kad esama daugiau skirtumų negu panašumų. Kleino gramatikoje skiriamos trys asmenuotės. Pirmajai priskirti tie veiksmažodžiai, kurių visų laikų kamienai sutampa (dirbu – dirbau – dirbsu); antrajai asmenuotei – tie, kurie priesagą išlaiko ne visuose kamienuose (girdžiu – girdėjau – girdėsu), trečiajai – MI tipo veiksmažodžiai (duomi, giedmi, miegmi) nurodant, kad greta vartojamos ir kitokios formos (duodu, giedu, miegu). Sapūno ir Šulco gramatika skiria tik dvi asmenuotes – taisyklingąją ir netaisyklingąją. Skirtingai aiškinama laikų daryba ir nevienodas laikų skaičius. Kleino gramatikoje būtasis dažninis laikas aprašytas darybos skyriuje, o Sapūno ir Šulco gramatikoje jis yra laikų paradigmoje. Iš pirmųjų gramatikų nuosakų mokslo iki mūsų dienų išliko supratimas, kad lietuvių kalbos tariamoji nuosaka yra daugiareikšmė, apimanti tai, kas lotynų kalboje reiškiama keliomis nuosakomis. Nuosakos formalusis rodiklis gali būti ir ne žodžio dalis, o pageidavimo, troškimo, sąlygos žodeliai (dalelytės ir jungtukai), kad tai, kas vienose kalbose išreiškiama žodžio forma, kitose gali būti išreikšta teksto žodžiu (teksto lingvistika). Liepiamoji nuosaka taip pat nevienareikšmė: ji apima ne tik imperatyvą (liepimą), bet ir koncesyvą (leidimą); leidimas, raginimas gali būti išreikštas ne tik trečiuoju asmeniu (tevadina, teduoda), bet ir daugiskaitos bei dviskaitos pirmuoju (vadinkim, duokim; vadinkiva, duokiva).Reikšminiai žodžiai: Asmenavimas; Asmenuotė; Asmuo; D. Kleinas; K. Sapūnas; Laikas; Morfologija; Nuosaka; Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos; Skaičius; Veikiamoji rūšis; Veiksmažodis; Veiksmažodžiai; Active voice; Conjugation; D. Kleinas; First Lithuanian grammars; K. Sapūnas; Mood; Morphology; Number; Person; Tense; Verb; Verbs.