Об одном вероятном балтийском соответствии имени Орфея "как убитого молнией"

LTA. Lebedevas, apžvelgęs įvairias Orfėjaus vardo kilmės versijas, pabėžia, kad patikimos to vardo etimologijos nėra. O tai, kad nėra patikimos graikiškos etimologijos, savaime rodo arba kad vardas yra ikigraikiškas, arba apskritai negraikiškas. Kadangi antikos tradicija Orfėjų kildina iš trakų, įmanoma graikišką Orfėjaus formą lyginti su albanų "rrufeje", "rrefeje" (žaibas), bulgarų (dial.) "rofeja", "rufia" (žaibas). Teoriškai įmanoma vardą Orfėjus sieti su žaibo trenktu žmogumi (pagal vieną iš versijų, Orfėjus pats buvo Dzeuso nutrenktas). Kai kas laiko, kad Trakijoje egzistavo ir buvo populiarus žaibo (nu)trenktųjų kultas. Žaibo (nu)trenktųjų sakralizavimas būdingas ir lietuvių tradicijai. Nutrenktas Perkūno laikytas šventu, laimingu. Tikėta žaibą suteikiant žmonėms įvairių galių, pašvenčiant žyniais. Ir slavų tradicija panaši. Prūsai ąžuolą su žaibo įskeltu ir vėliau suaugusiu kamienu vadino "Rombhota", o veiksmažodis "rombothi" reiškia suaugti (skilus medžio kamienui). Šis veiksmažodis pagrįstai sietinas su lietuviškais "rumboti", "rumbuoti" (apgenėti, palikti įrantas). Taigi, šis epitetas A. Lebedevo svarstymuose formaliai ir semantiškai atitinka Orfėjaus – žaibo trenkto – vardą. Kad lietuviškas terminas taikomas medžiui, o balkanų atitikmuo – žmogui, neturi stebinti. Galima kalbėti apie baltų, slavų ir balkanų tautų žaibo trenktų objektų kultą.Reikšminiai žodžiai: Baltai; Dievybės; The Balts; Gods; Orfėjas; žaibas; Perkūnas; Medžiai; Orpheus; Bolt; Thunder; Trees.

ENHaving reviewed various versions of the origin of Orpheus name, Lebedev emphasises that this name does not have any reliable etymology. And the fact that there is no reliable Greek etymology shows that this name is pre-Greek or generally it is not Greek. As according to the classical antiquity, Orpheus comes from the Thracians, it is possible to compare the Greek form of Orpheus with the Albanian “rrufeje”, “rrefeje” (lightning) and Bulgarian (dialect) “rofeja”, “rufia” (lightning). Theoretically, it is possible to associate the name Orpheus with a person hit by lightning (according to one of the versions, Orpheus was struck by Zeus). Some believe that a cult of those hit by lightning existed and was popular in Thrace. The sacralisation of those hit by lightning is also characteristic of the Lithuanian tradition. A person hit by the Thunder (god) was considered sacred and fortunate. It was believed that a lightning awarded people with various powers, turned them into sages. The Slavic tradition is similar. Prussians called an oak with a trunk that was split by a lightning and later grew together “Rombhota”, and a verb “rombothi” means to grow together (after being split speaking about a tree trunk). This verb is reasonably linked with Lithuanian words “rumboti” and “rumbuoti” (trim, leave notches). This epithet in Lebedev’s considerations therefore formally and semantically corresponds to the name of Orpheus – struck by lightning. It should not be surprising that this Lithuanian term is applicable to a tree, and the Balkan equivalent – to a person. One could speak here of the Balt, Slavic and Balkan cult of objects struck by lightning.