Intertekstualios poezijos, dailės ir architektūros sąsajos J. Vaičiūnaitės lyrikoje

LTStraipsnyje analizuojamos intertekstualios Juditos Vaičiūnaitės poezijos ir vizualiųjų dailės, architektūros menų sąsajos. Tapyba, skulptūra, architektūra, filmas Vaičiūnaitės eilėse iškyla kaip organiški, sudėtiniai jausenos elementai, rodantys ypač išlavintą estetinę žiūrą. Skirtingos meninės sistemos turi vieną bendrą sąlyčio tašką – meninį vaizdą kaip smulkiausią psichofizinės ir estetinės patirties detalę, pasirodančią kaip ženklas ir figūra ir dailėje, ir architektūroje, ir poezijoje. Poezijoje plėtojamas sukurtas meninis vaizdas yra tas laidininkas, kuris, susijęs su jutimiškumu, o per jį galbūt ir su sinesteze, pajėgus perduoti vizualiojo meno kūrinio, tradiciškai nekalbaus, nežodinio, patirtį. Komentaro teisėmis į savo eiles Vaičiūnaitė įtraukia peizažą, portretą, paveikslą, akvarelę, graviūrą, koliažą, negatyvą iš filmo ir kita. Vidiniai vaizdo sąrangos principai (kompozicija, perspektyva, apšvietimo, spindulio akcentai) leidžia lyginti kuriamą meninį vaizdą poezijoje ir dailėje. Galima išryškinti romantiškus, impresionistiškus Vaičiūnaitės poezijos ypatumus ir ne tokias akivaizdžias baroko ir klasicistinio meno kontaminacijas. Architektūros elementai Vaičiūnaitės lyrikoje iškyla kaip topologiniai, dažniausiai miesto erdvės, žymenys, kuriantys erdvinį subjektyviai išgyvenamo ir perteikiamo pasaulio modelį. Eilėse architektūra iškyla kaip tautos istorinės praeities reprezentantė. Su architektūros skleidžiamu tvarkos ir darnos pojūčiu sietini ir stabilumas bei harmonija, per architektūrą į Vaičiūnaitės eiles srūvantis miesto, kultūros, istorijos poetizavimas.