Vaikų literatūros dėstymo tradicijos (1918-1940)

LTStraipsnyje analizuojamos vaikų literatūros dėstymo tradicijos 1918-1940 m. Vaikų literatūros mokymas siejamas su mokinių, apskritai su vaikų skaitymu. Suprantama, kad jiems prireikia turėti ar įgyti žinių bei supratimo apie vaikų literatūrą ir jų skaitybą. Taip susiduriama su mokytojų, auklėtojų, tėvų pedagoginiu-bibliotekiniu ir literatūriniu pasirengimu. Vienas iš literatūrinio prusinimo būdų apžvelgiamuoju laikotarpiu buvo savišvieta, bet jos nepakako norint įgyti tvirtesnį, ypač vaikų literatūros, supratimą. Darėsi vis akivaizdžiau, kad organizuoti ir tvarkyti vaikų skaitymą ir praktiškai spręsti įvairius jo dalykus mokykloje ir už jos ribų, reikia specialaus pasirengimo ir išsimokslinimo. Pažymėtina vaikų literatūros dėstymo ypatybė ta, kad jos lektoriai šį dalyką siejo su klausytojų praktiniu darbu, su vaikų skaityba, vaikų skaityklomis ir bibliotekomis. 1918-1940 m. laikotarpiu vaikų literatūrą dėstė tokie pedagogai, rašytojai, kultūros veikėjai kaip A. Ašmantas, V. Biržiška, B. Brazdžionis, V. Čižiūnas, J. Drungaitė. Su šia mokymo ir studijų disciplina, jos dėstymo idėjomis, iš dalies ir praktika susiję taip pat K. Bajerčius, S. Čiurlionienė, A. Giedrius, R Mašiotas, V. Ruzgas, T. Šuravinas, J. Tumas-Vaižgantas ir kiti. Vaikų literatūros dėstymo, jo programos, egzaminų bilietų lygis ir pobūdis buvo sąlygoti mūsų vaikų literatūros, jos istorijos, teorinės minties plėtotės ir raidos aplinkybių. 1918-1940 m. buvo padėti lietuvių vaikų literatūros dėstymo pagrindai, sukurtos tam tikros tradicijos ir palikimas.

ENHistory of teaching of children's literature in Lithuania has not almost been explored and elucidated up to now. This article through archival, periodical and other authors' material gives a survey of ideas on teaching of Lithuanian children's literature and its practice under the interwar Lithuanian state period.