LTJ. Vaičiūnaitės eilėraščių audinys kuriamas iš vaikystėje pamatytų peizažų, mielų kampelių arba tiesiog tų, kurie susiję su kokia nors svarbia patirtimi. Pamatyti kampeliai turi savo istorijas, o vaikystėje girdėti pasakojimai, iš knygų skaitytos legendos jaudina vaizduotę. Pro realų peizažą matoma vizija, kuriamas nepaprastai emocingas, gyvas, kupinas įtampos tekstas. Vilnius – poetės jaunystės miestas. J. Vaičiūnaitės miestų erdvė – ne gatvė. Jos Kaunas ir Vilnius kitoks. Miestas – natūrali aplinka, kurioje pažįstami visi kampeliai (turgavietė, stotis, stadionai, aikštės, skverai, suoliukai, stogai pro langą, fontanas, uždaras kiemas). Miesto realijos matomos dabarties – praeities sankirtoje. J. Vaičiūnaitei svarbi kasdienybė, jos daiktai, reiškiniai. Poezijoje stipriai įsispaudęs septintojo dešimtmečio kultūros kontekstas: estradinių dainų įsigalėjimo Lietuvoje laikas. Eilėraštyje „Būgnininkas“ šlubas būgnininkas atlieka mediumo vaidmenį. Pats tipažas ir jo interpretacija leistų įžvelgti gan netikėtas sąsajas su vokiečių rašytojo G. Graso romano „Skardinis būgnelis“ mažuoju būgnininku. Eilėraštyje „Vėl kirpyklos kvadratiniam veidrody keiskitės, metų laikai“ susiduria du vizualumą reprezentuojantys dalykai: veidrodis (kaip atminties saugotojas, išsaugojęs ryškų vaizdą) ir vizijos (tolimos praeities blankūs atspindžiai). Veidrodis – vaizdo estetizavimo instrumentas: daiktai yra ir realūs, ir atsispindėję. J. Vaičiūnaitės eilėraščiuose aplinkos štrichai derinami su vienu kitu prasitarimu apie žmogiškąsias dimensijas, o reiškiniams ir pojūčiams suteikiama estetiškumo aura.
ENThe article covers J. Vaičiūnaitė's liking for recording the daily round in her poetry, for rendering a value to living surroundings. One is related with his environment through the medium of emotional relations, memories, and imagination. Emotional experience in the poet's poems is revealed indirectly – through things, realia. The image itself is always nice, decorative. These properties are proved by the analysis of two poems.