Herojus pasakotojas lietuvių melų pasakose

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Herojus pasakotojas lietuvių melų pasakose
Alternative Title:
Hero-narrator in Lithuanian tales of lying
In the Journal:
Tautosakos darbai [Folklore Studies]. 2003, 25, p. 152-166
Notes:
LDB Open.
Keywords:
LT
Folkloras; Herojus pasakotojas; Lietuvių fokloras; Melų pasakos; Pasakotojas herojus.
EN
Hero-narrator; Lithuanian folklore; Lthuanian folklore; Tales of lying; The hero-narrator.
Summary / Abstract:

LTStraipsnyje nagrinėjamos melų pasakos, pateiktos pirmuoju asmeniu. Darbo tikslai – aptarti melų pasakų herojaus pasakotojo vaizdinį; paanalizuoti kitų tautosakos žanrų kūrinius, kurie pateikiami pirmuoju asmeniu, bei palyginti juos su melų pasakomis; išsiaiškinti, kodėl pasakotojas melų pasaką pateikia pirmuoju asmeniu. Patyrinėjus herojaus pasakotojo vaizdinius įvairiuose tautosakos žanruose ir palyginus juos su melų pasakomis, daroma išvada, jog melų pasakų herojaus pasakotojo vaizdinys yra savitas ir būdingas tik šiam žanrui. Čia tikroviškumą dažnai užgožia autoironija. Pasakotojo tikslas yra ne įtikinti klausytoją pasakojimo tikroviškumu, bet jį pralinksminti. Pagal įvykius ir jų santykį su herojumi pasakotoju melų pasakos skirstomos į dvi grupes: realistines ir absurdiškų situacijų. Realistinėse pasakose nutikimai yra gana tikroviški, labai dažnai atsispindi ne tik tautosakinė tradicija, bet ir asmeniniai pasakotojo išgyvenimai. Gerai papasakota melų pasaka gali būti neatskiriama nuo asmeninio pasakojimo. Joje daugiau yra autoironijos. Tuo tarpu absurdiškų situacijų melų pasakose situacijos ir herojaus atliekami veiksmai yra alogiškesni, fiziškai jie yra neįmanomi. Šiose pasakose visada veikia tik vyrai. Meninės priemonės pasitelkiamos ne pasakojimo tikroviškumui sustiprinti. Tokia pasakojimo forma veikia greičiau kaip įtaigi estetinė kategorija. Taigi melų pasakų pasakojimas išsiskiria iš kitų žanrų pasakų tuo, kad čia susidaro prieštara tarp herojaus pasakotojo realių galimybių ir jo „patirtų“ nutikimų. Ši prieštara klausytojus labiausiai ir veikia.

ENThe article analyses tall tales which are told as a first-person narrative. This work is aimed at analysing an image of the main character of tall tales and works of other folk genres which are first-person narratives, and at finding out why the narrator tells the tale in first-person. After analysing images of the narrator in various folk genres and comparing them to tall tales a conclusion is made that image of the main character of tall tales is distinctive and characteristic only to this particular genre. Reality here is often upstaged by self-irony. The narrator does not seek to convince the audience that narrative is realistic but rather to entertain them. By events and their relationship with the narrator the tall tales can be divided into two groups: realistic and nonsensical. In realistic tales the events look quite realistic and often reflect not only folklore tradition but also personal experiences of the narrator. If well told, the tall tale may be hard to distinguish from a personal story. Self-irony is more characteristic to such tales. While in nonsensical tall tales situations and actions of the main character are alogical and even physically impossible. In such tales the main characters are only men and artistic means are used to make the story sound more unrealistic. Such form of narrative is used more as a suggestive aesthetic category. Thus the narrative of tall tales differs from other genres in the contradiction between the actual capacities of the main character and the adventures he “experienced”. This contradiction is exactly what has the biggest effect on the audience.

ISSN:
1392-2831
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/40121
Updated:
2018-12-17 11:16:24
Metrics:
Views: 28    Downloads: 1
Export: