Involvement of NON-EU European NATO members in common security and defence policy: the Turkish case

LTEuropos Sąjunga (ES) saugumo ir gynybos politiką plėtoja nuo XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio. Bendros saugumo ir gynybos politikos (BSGP) raidos procesas turėjo įtakos Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, vietai Europos saugumo architektūroje. NATO ir ES turi 21 bendrą valstybę narę. Kanada, Islandija, Norvegija, Turkija, Albanija, Kroatija ir Jungtinės Amerikos Valstijos yra NATO narės, bet nėra ES narės. Penkios iš minėtų šalių (t.y. visos, išskyrus Kanadą ir JAV) yra Europos valstybės, kurios priklauso NATO, bet nėra ES narės. Dėl skirtingos NATO ir ES sudėties kyla BUSP įgyvendinimo problemų, susijusių su valstybių dalyvavimu BUSP misijose. Per Turkijos atvejo analizę šioje disertacijoje nagrinėjama Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimo BSGP problematika. Svarbiausias klausimas, į kurį siekiama atsakyti atliekant šį tyrimą, formuluojamas taip: „Kokį poveikį ribojančios ES nuostatos turi užtikrinant Europos valstybių-NATO narių, kurios nėra ES narės, dalyvavimo BSGP principų įgyvendinimą?“. Šioje disertacijoje siekiama rasti konkrečius atsakymus į minėtą klausimą analizuojant Turkijos ir ES politikos kryptis ir praktikas nuo BSGP įsteigimo. Joje daroma prielaida, kad tokiai Europos valstybei-NATO narei, kuri nėra ES narė, kaip Turkija būtina prasmingai dalyvauti BSG politikoje. Šiame darbe teigiama, kad tai, kiek NATO narės, kurios nėra ES narės, dalyvauja BSG politikoje, taip pat daro poveikį pusiausvyrai, kuria remiasi NATO ir ES santykiai.

ENThe European Union (EU) has been developing the security and defence policy since the last decade of the 20th century. The development process of the Common Security and Defence Policy (CSDP) had an impact on the place of European states-NATO members which are not EU members in the architecture of Europe’s security. NATO and the EU have 21 common member states. Canada, Iceland, Norway, Turkey, Albania, Croatia and the United State of America are NATO members, but not EU members. Five of the above-mentioned countries (all states, except for Canada and the USA) are European states which belong to NATO, but are not EU members. A different composition of NATO and the EU causes problems about implementing the CFSP, related to states’ involvement in CFSP missions. Through the case study of Turkey, this PhD thesis examines problems of the involvement of European states-NATO members which are not EU members in the CSDP. The key question that this study seeks to answer is the following: “What impact do restrictive EU provisions have on ensuring the implementation of the principles of the involvement of European states-NATO members which are not EU members in the CSDP?”. This PhD thesis aims to find specific answers to the above-mentioned question by analysing Turkey’s and EU policies and practices since the establishment of the CSDP. This work makes an assumption that it is necessary for a European state-NATO member which is not an EU member, such as Turkey, to meaningfully participate in the CSDP. This work states that the extent of the involvement of NATO members which are not EU members in the CSDP also has an impact on the balance that underpins NATO-EU relations.