Vietos savivaldos teisinės bazės plėtros problemos
LTKonstitucijos 5 straipsnio 1 dalies X skirsnio ir vietos savivaldos bei Europos vietos savivaldos chartijos nuostatų sisteminė ir loginė analizė leidžia teigti, kad savivaldybės institucijos nėra valstybės valdžios institucijos, nors jų administracijos struktūros ir atitinkami pareigūnai be išlygų įgyvendina svarbias vykdomojo ir tvarkomojo pobūdžio funkcijas. Konstituciniai principai, kuriais grindžiama valstybės valdžios organizacija ir vietos savivaldos organizacija, sutampa tik iš dalies. Vietos valdžios organizacijos procese, kitaip negu valstybės valdžios, netaikomas valdžių padalijimo principas. Vietos savivaldą reglamentuojantiems teisės aktams trūksta stabilumo. Per 14 nepriklausomybės metų vietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos tvarką nustatantis teisės aktas, t.y. Vietos savivaldos įstatymas , buvo keičiamas ir pildomas 53 kartus. Daugiausia kartų - net 10 - minėtas įstatymas buvo taisomas 2001 metais. Pataisų ir papildymų neišvengė ir svarbiausias vietos savivaldą reglamentuojantis teisės aktas, t.y. Konstitucija. Jos nuostatos, susijusios su vietos savivalda, būtent 119 straipsnio 2 dalis, buvo tikslinama du kartus: 1996 ir 2002 metais. Per aukščiau nurodytą laikotarpį vietos savivaldos institucijos pergyveno tris esmines reformas. Vietos savivaldos teisinės aplinkos plėtrą neigiamai veikia ir centrinių institucijų neveikimas, dėl to įvairiais būdais bandoma vilkinti ar atsisakyti spręsti problemas, trukdančias veiksmingai savivaldybių veiklai. Sprendžiant svarbiausius vietos savivaldos teisinio reguliavimo klausimus vietos politikai ne visada randa kompromisą su centrinei valdžiai atstovaujančiais politikais.
ENThe systematic and logical analysis of provisions of the Article 5 Part 1 Section X of the Constitution as well as the Law on Local Self-Government and the European Charter on Self-Government allows to state that selfgoverning institutions are not state authorities, although their administrative structures and civil servants engaged in them perform functions of executive and managing character. The constitutional principles used as the basis of organizing state authorities and for organizing local self-governing institutions coincide only partially. In the organizing process of self-governing institutions, as distinct from state authorities, the principe of distribution of powers is not applied. The legal norms on regulation local self-government lack a stability. The legal norm on the procedure of organizing and functioning of local self-governing institutions, i.e. the Law on Local Self-Government, had been altered f or 53 times within 14 years of Independence. The most number of alterations of the said norm (10) took place in the year 2001. Even the legal norm providing a regulation of the key principles of self-government, i.e. the Constitution, had not avoided alterations. Its Article 119 Part 2 had been amended twice - in 1996 and 2002. Within the above-mentioned period, self-governing institutions suffered three essential reforms: on 12 February 1990; on 7 July 1994; and on 28 January 2003.One of the most important problems of extension of the legal base of local self-government is a political aspect that results supporting or non-supporting of certain initiatives of self-governing institutions by politicians. Their extension is also hampered by inactivity of central authorities that avoid to initiate projects of legal norms and to settle in such a way the problems that hamper the activities of self-governing institutions. Financing of implementation of the passed legal norms and the programme of the Government are important for an extension of the legal base of serf-government as well, because the measures of implementation of the programme of the Government, developed on its base, are not always executed. [From the publication]
