Kintantis modernumas: teksto informacija

LTNetvarus modernumas sužavi literatūros tyrinėtojus daug žadančiomis perspektyvomis, tačiau kartu baugina nežinia – ar kritikos taikinyje atsidūręs kūrinys atlaikys laiko išbandymą? Naujausias literatūros ir kultūros tyrinėtojų atrastas tiesas vertėtų taikyti, „jauniausiems“ kūriniams analizuoti, tačiau, kita vertus, ramiau gręžtis į praeitį, pasikliaujant jau „susigulėjusiu“ literatūriniu palikimu. Svarbus ekokritikos, naujos komparatyvistinių tyrinėjimų šakos, aspektas – literatūros „gamtiškumo“ klausimai, pastoralinės literatūros samprata ir postpastoralinio rašymo specifika. Šis aspektas beveik neatsiejamas nuo svarstymų apie gamtos ir kultūros polius, apie harmoningos biosferos provaizdį, žmogaus pastangas nors truputį neutralizuoti antropocentrizmo keliamas įtampas. Postpastoralinė literatūra siekia „išgydyti“ atotrūkį tarp kultūros ir gamtos. Tai – savita pastorališkų tekstų analogija, tik jau perkeista, įkrauta kitokia intencija: atsiradęs poreikis atgręžti žmogų į gamtą sąlygojo pastoralinės literatūros atgimimą – postpastoralinę kūrybą. Postpastoralinių kūrinių bruožų galima aptikti daugelyje lietuvių autorių darbų, nes pati postpastoralinės literatūros sąvoka ganėtinai plati – „postpastorališkumas“ siejamas su santykių tarp visų biosferos narių atkūrimo galimybe. Vienas iš svarbiausių ekokritikos tikslų – priartinti žmogų prie plačiosios aplinkos, palengvinti tos aplinkos suvokimą, taip tikintis išspręsti grėsmingas ekologines problemas. Galbūt „ekokritiškai“ perskaityti V. Kumpikevičiūtės poetiniai tekstai galėtų būti pirmoji pakopa platesnės aplinkos skaitymo link.