Parergono paradoksas, arba Tautinės tapatybės atvertis šiandienos prozoje
LTStraipsnyje svarstoma apie tautinio sąmoningumo stygių šiuolaikinėje lietuvių literatūroje. Darbe teigiama, kad mūsų literatūroje tebesama gilių, ne visada akivaizdžių tautinės tapatybės ir jos sąmoningumo raiškos formų. Jeigu tautinės tapatybės klausimai nekeliami tiesiogiai, gali būti, kad jų refleksija yra netiesioginė arba užkoduota. Ši refleksija yra pastovesnė, ji mažiau priklauso nuo ideologijos, o remiasi praktika. Kasdienė literatūros praktika ir teorinė jos refleksija tebeturi platesnį kontekstą – nacionalinės kultūros procesą. Išgyvenanti krizę, bet tebegyvuojanti tautinė kultūra yra struktūrinis tinklas, kuriame ir tautinė literatūra gali išlikti, būti naujomis sąlygomis. Taigi pasiduodanti paneuropietiškumui, dėl bendrųjų Europos vertybių „nutautėjanti“ mūsų literatūra tebesaugo senas ir ieško naujų tautiškumo formų. Naujus tautiškumo pavidalus galima vadinti paslėptomis arba paviršutiniam tautiškumui priešingomis formomis. Ties tradicinių tautinės tapatybės kraštutinumų riba atsirandanti tapatybės pajauta yra latentinė. Romanas yra savita, beveik išskirtinė tautinių vertybių raiškos forma literatūroje. Šiuolaikinis romanas išlieka ypač atviras ir literatūrinėms, ir paraliteratūrinėms inovacijoms. Mūsų romanistikoje jau esti sąlygiškai naujų ir tikrai įdomių tautinės tapatybės atverties pavyzdžių, kurie liudija, jog tautinė individo tapatybė yra modernaus ir net postmodernaus romano struktūros elementas, gal net – kūrybinis tos struktūros principas.Reikšminiai žodžiai: Globalizacija; Lietuvių kultūra; Lietuvių romanas; Literatūros kūrinys; Politika; Proza; Romanas; Tautinė tapatybė; Tautinė vertybė; Tautiškumas ir literatūra; Tekstas; Visuomenė; Ženklas; Etnicity and novel; Globalisation; Literary Work; Lithuanian Culture; Lithuanian novel; National Identity; National Value; Novel; Politics; Prose; Sign; Society; Text.
ENThe paper considers the lack of national consciousness in contemporary Lithuanian literature. The study claims that our literature still has deep, not always evident, forms of national identity and expression of its consciousness. If the issues of national identity are not put forward directly, it might be that their reflection is indirect or encoded. This reflection is steadier and less dependent on ideology but rather based on practice. Daily literary practice and its theoretical reflection still have a wider context, i.e. the process of national culture. National culture which experiences a crisis yet still exists is a structural network, in which national literature might survive and exist under new conditions. Thus yielding to pan-Europeanism and “denationalising” for the sake of common European values, our literature still preserves old forms of nationality and searches for new ones. New forms of nationality might be called latent forms or forms contrary to superficial nationality. The sensation of nationality which occurs on the verge of traditional extremes of national identity is latent. A novel is a distinct, almost exceptional form of expression of national values in literature. A contemporary novel remains particularly open to both literary and paraliterary innovations. The history of our novels already has relatively new and really interesting examples of the opening of national identity, which testify that the individual’s national identity is the structural element of modern or even postmodern novel, and maybe even a creative principle of that structure.
