Mykolo Balinskio pažinimo link : recenzija

LTDaugiau nei 170 metų vilniečiai ir vėl gali į rankas paimti ypatingą, nes pirmąją jų miesto praeičiai skirtą knygą – Mykolo Balinskio (1794-1864) „Vilniaus miesto istoriją“, tik šį kartą – lietuvišką jos tekstą. Pastaruoju metu Balinskio biografija ir kūryba vis dažniau tampa tyrinėjimo objektu. M. Balinskis visą savo gana ilgą gyvenimą jis stengėsi būti ne tik istoriku siaurąja šio žodžio prasme, bet ir, kaip pats sakė, „visuomenine būtybe“. Tai negalėjo neuždėti antspaudo jo tekstams. Išskirtinis visuomeniškumas susiformavo dar ankstyvoje jaunystėje, be abejo, šubravcų aplinkoje ir ne be didžiulės jo uošvio – biologo, chemiko, mediko, publicisto, filosofo, visuomenės veikėjo, VU profesoriaus – Andriejaus Sniadeckio įtakos. Nepaisant „gero istoriko vardo“ (kuo, pavyzdžiui, iki šiol negali pasigirti tokie M. Balinskio kolegos kaip Teodoras Narbutas, o iš dalies ir J. I. Kraševskis), niekas nesiryžo jo asmenybės aptarti atskiroje studijoje. Tokiam darbui ne tik kad nebuvome subrendę, bet ir nejautėme ypatingo poreikio, nes „dėl M. Balinskio buvo tarytum viskas aišku“, kiekvienas jo kūryboje rasdavo tai, ko norėjo: vieniems jis buvo Vilniaus istoriografas, kitiems – šubravcas, tretiems – brolių Sniadeckių biografas, ketvirtiems – Barboros Radvilaitės istorijos gaivintojas (ne tik literatūros kūriniuose), penktiems – senosios Vilniaus akademijos tyrinėtojas, šeštiems – asmuo, palaikęs ryšius su lietuvių nacionalinio judėjimo veikėjais. Suprantama, tai ne taipjau ir blogai: M. Balinskio kūryba, nors ir gerokai „išparceliuota“, buvo gyva, ji funkcionavo. Antra vertus, neturint visuminio požiūrio, buvo daroma ir vis tebedaroma daug klaidų.

EN170 years have passed and Vilnius residents are again able to read a special book – the first book dedicated to the past of their city – “Vilniaus miesto istorija” [Vilnius City History] by Mykolas Balinskis (1794–1864), yet this time it is in Lithuanian. The biography and works of Balinskis have been lately increasingly become a research object. All his long life Balinskis tried to be not only a historian in the narrow sense, but also, as he himself said, a “social being”. This definitely left an imprint on his texts. Exceptional sociability formed in early days, certainly in the environment of szubrawcy and largely influenced by Jędrzej Śniadecki, his father-in-law, biologist, chemist, doctor, publicist, philosopher, public figure and Vilnius University professor. Despite a “good repute of a historian” (that his colleagues, for example, Teodoras Narbutas and Juozapas Ignotas Kraševskis, cannot boast of), nobody dared discuss his personality in a separate study. We were not mature for such a work and we did not feel a particular need, because “everything was as if clear about Balinskis”, everybody found what they wanted to find in his works: for some he was a historiographer of Vilnius, for others he belonged to szubrawcy, for some he was a biographer of Śniadecki brothers, for others – a reviver of the history of Barbora Radvilaitė (not only in literary works), for others – a researcher of the old Vilnius Academy, for still others – a person who maintained contacts with the participants of the Lithuanian national movement. This is not bad at all: Balinskis’ works, although rather divided, were alive and functioned. On the other hand, without a holistic approach, many mistakes have been made and are still being made.