Lietuvių savivalda ir vokiečių okupacinė valdžia: tarp kolaboravimo ir rezistencijos

LTLietuvoje nacių okupacijos metais buvo bent penki antinacinio pasipriešinimo judėjimai: lietuvių nepriklausomybinis, lenkų, žydų, prosovietinis ir sovietinis. Jie skyrėsi ne tik tautine, bet ir valstybine politine orientacija. Neabejotina, kad tiek karo metais, tiek dabar mums svarbiausias yra lietuvių nepriklausomybinis pasipriešinimo judėjimas, nes jis išlaikė Lietuvos valstybės idėją. Vertindami lietuvių savivaldos vaidmenį ir jos vietą bei reikšmę lietuvių antinaciniame pasipriešinime, esame linkę atsparos tašku laikyti lietuvių antisovietinį Birželio sukilimų ir jo padarinius. Birželio sukilimas ir jo rezultatas – Lietuvos valstybingumo atkūrimo deklaravimas, Laikinosios vyriausybės sudarymas ir paskelbimas suardė nacių planus nuo pirmųjų žingsnių laikyti Lietuvą Sovietų Sąjungos dalimi. Nuo 1941 m. liepos 28 d. vietoj karinės okupacinės administracijos buvo įvesta nacių civilinė okupacinė administracija. Jai nieko kito neliko, kaip faktiškai pripažinti lietuvių savivaldos administraciją. Lietuvių administracija nuo pat pradžios atvirai nedemonstravo priešiškumo ar bent nepalankumo nacių okupantams, bet kiek įmanydama stengėsi apsaugoti žmones nuo galimų represijų, sušvelninti okupacinį režimą. Tik sutelktomis lietuvių antinacinio pogrindžio, savivaldos tarnautojų pastangomis, palaikant ar bent tyliai pritariant lietuvių viešosios policijos pareigūnams, pavyko Lietuvoje iš esmės sužlugdyti visas nacių skelbtas mobilizacijas į įvairias karines formuotes, įskaitant ir nacių planuotą SS lietuvių legioną. Gerokai buvo sukliudyta ir nacių mėginimams išvežti iš Lietuvos kuo daugiau darbo jėgos reichui.

ENDuring the Nazi occupation there were at least five anti-Nazi resistance movements in Lithuania: Lithuanian independence, Polish, Jewish, pro-Soviet and Soviet. They differed in both national and state political orientation. The Lithuanian independence resistance movement has been undoubtedly most important to us both during the war and at present, because it retained the idea of the State of Lithuania. Evaluating the role of Lithuanian self-government as well as its place and significance in Lithuanian anti-Nazi resistance, we tend to consider the Lithuanian anti-Soviet June Uprising and its consequences as a point of reference. The June Uprising and its outcomes, i.e. the Declaration of the Restoration of the Statehood of Lithuania, the formation and declaration of the Provisional Government, shattered the Nazi plans to consider Lithuania as part of the Soviet Union from the very start. The Nazi civil occupation administration replaced the military occupation administration on 28 July 1941. It had nothing to do but to factually acknowledge the Lithuanian self-government administration. The Lithuanian administration from the very start did not openly demonstrate hostility or at least disfavour on Nazi occupants, and exerted every effort to protect people from possible repressions and mitigate the occupation regime. Only through joint efforts of the Lithuanian anti-Nazi underground and self-government servants and support or at least silent approval by the Lithuanian public police officers, all Nazi announced mobilisations to various military formations, including the Nazi planned Lithuanian SS legion, have been successfully disrupted in Lithuania. Nazi attempts to take as much labour force as possible from Lithuania to the Reich were pretty stopped.