Nauka historii na Litwie między tradycją a wyzwaniami nowoczesności

LTIstorijos mokslo ištakos XX a. Lietuvoje siejamos su Vytauto Didžiojo universitetu. 1918–1940 m. čia buvo plėtojami profesionalūs istorijos tyrimai, susiformavo istoriografinė mokykla. Tarpukario istorikams svarbu buvo "rasti lietuvius Lietuvos istorijoje". Sovietmečio istorikams reikėjo legitimizuoti sovietinės Lietuvos fenomeną. Po Nepriklausomybės atkūrimo iškeltas naujas tikslas – sukurti Lietuvos visuomenėje gyvenančių įvairių tautų ir religinių bendruomenių integracinį modelį ir suformuoti kritinę istorijos mintį. Aptariama istorijos mokslo raidos dinamika Lietuvoje po 1990 m. ir šių dienų padėtis. Aprašoma institucinė mokslo raida, mokslo tyrimai, istorijos ir visuomenės santykis. Visuomenė diktuoja istorikams, ką šie turėtų tirti. Įvertinti Lietuvos istoriografijos lygį sudėtinga, reikia vadovautis kriterijais, kurie charakteringi Lietuvai, kaip postkomunistinio regiono šaliai arba kaip priklausančiai Vakarų demokratijos kraštams. Išskiriami 3 kriterijai: Lietuvos istoriografijos vaidmuo valstybės nepriklausomybės atkūrimo procese ir sovietinės valdžios Lietuvoje delegitimizacijoje; žydų istorijos Lietuvoje ir holokausto vertinimas lietuvių istoriografijoje; Lietuvos istoriografijos vaizdmuo visuomenės demokratizacijos procesuose ir naujo pilietinio identiteto formavime. Aptariamas istorinių temų ištirtumo lygis. Daug dėmesio skiriama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, istorinės atminties tyrimams, o tarpukario tyrimuose stokojama istorikų konsolidacijos. Apžvelgiamos skirtingų laikotarpių istorikų strategijos. Šiandien dominuoja strategija, pabrėžianti Lietuvos tautinę ir religinę įvairovę.

ENIn Lithuania of the 20th century, the source of the science of history is associated with Vytautas Magnus University. In 1918-1940 professional history studies were developed here and a historiographical school was formed. It was important for interwar historians to "find Lithuanians in the history of Lithuania". Soviet historians had to legitimize the phenomenon of Soviet Lithuania. After the restoration of independence, the new goal was to create an integrationist model of different nations and religious communities living in Lithuanian society and to form the critical thought of history. The dynamics of the development of the science of history in Lithuania after 1990 and the current situation are discussed. The institutional development of science, studies and the relationship between history and society are described. The public dictates historians what they should investigate. It is difficult to assess the level of Lithuanian historiography as it is necessary to follow the criteria that are characteristic of Lithuania as a country to the post-communist region or as belonging to the Western democracies. 3 criteria are distinguished: The role of Lithuanian historiography in the process of restoration of the independence of the state and in the delegitimisation of Soviet authorities in Lithuania; the assessment of the Holocaust and the history of Jewish people in Lithuania in Lithuanian historiography; the role of Lithuanian historiography in the processes of democratization of society and the formation of a new civic identity. The exploration level of historical topics is discussed. A lot of attention is paid to studies regarding the Grand Duchy of Lithuania and historical memory, and in the interwar studies there is a lack in historians' consolidation. Strategies of historians of different periods are overviewed. Today, the strategy that emphasizes the national and religious diversity of Lithuania is dominant.