Nieznana relacja hetmana Wielkiego Litewskiego Michała Kazimierza Paca na temat jego polityki wobec planów interwencji szwedzkiej w Prusach Książęncych w latach 1677-1679

LTJau pirmaisiais karaliavimo mėnesiais Janas III Sobieskis ėmė galvoti apie ATR užsienio politikos perorientaciją, kuri praktiškai pradėta realizuoti po 1676 m. Žuravno sutarties su Turkija. Sudaręs sutartis su Prancūzija (1675) ir Švedija (1677) karalius nusprendė įsitraukti į tų valstybių karą su Brandenburgu-Prūsija. Tikslas – Karališkųjų Prūsų perėmimas, kad vėliau ši provincija taptų Sobieskių giminės kunigaikštija. Sobieskio planai susilaukė pozityvaus istorikų vertinimo, net vadinami „Pabaltijo (Baltijos) politika“. Bet didesnio amžininkų palaikymo karalius nesulaukė. Todėl Sobieskis net nemėgino savo planų viešai pristatyti Seime ar pasinaudoti valstybės karinėmis pajėgomis. Kitas dalykas, kad nuo 1677 m. karaliaus ketinimai tebuvo vieša paslaptis. Elektorius Frydrichas Vilhelmas (Prūsijos karalius nuo 1701) pasistengė susisiekti su opozicija Lenkijoje bei Lietuvoje ir Sobieskio užmačias torpeduoti. Vertingiausias Hohencolernų sąjungininkas buvo Mykolas Kazimieras Pacas, LDK didysis etmonas ir Vilniaus vaivada, be to, aršus Sobieskio priešas. Sprendimą pasipriešinti karaliaus planams Pacas priėmė dar 1676 m., kas aišku iš gruodžio 14 priimtos Pacų grupuotės deklaracijos. 1677 m. kovą Mykolas Pacas susitarė su Frydricho Vilhelmo pasiuntiniais. Jis pažadėjo sustabdyti švedų žygį per Žemaitiją į Prūsiją, ir neleisti lenkams per Lietuvą pasiekti Karolio XI stovyklos ir stoti pastarojo tarnybon. Skelbiamas Mykolo Kazimiero Paco dokumentas yra pastarojo oficiali versija veiksmų, kurių ėmėsi planuojamo švedų įsiveržimo į Prūsiją akivaizdoje (1677 gruodis – 1979 sausis). Pranešimas parengtas 1678 m. gruodžio 15 Seimo sesijoje Gardine, viešai perskaitytas 1679 m. sausio 7, svarstant Baltijos regiono reikalus.

ENAlready in the first years of reign John III Sobieski started thinking about reorientation of foreign policy of the Polish-Lithuanian Commonwealth, which was practically commenced after the 1676 Treaty of Zhuravno with Turkey. Having concluded treaties with France (1675) and Sweden (1677), the king decided to join their war against Brandenburg-Prussia. Their aim was to capture Royal Prussia and make this province a duchy of the Sobieski family. Sobieski’s plans were positively evaluated by historians; they are even termed as the “Baltic policy”. However, the king was not largely supported by his contemporaries. Thus, he did not even try to publicly present his plans in the Sejm or use the state’s armed forces. From 1677 the king’s plans were an open secret. Elector Frederick William (King of Prussia from 1701) contacted the opposition in Poland and Lithuania and torpedoed Sobieski’s intentions. The most valuable ally of the House of Hohenzollern was Michał Kazimierz Pac, the Great Hetman of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) and Vilnius Voivode as well as a bitter enemy of Sobieski. Pac made the decision to resist the king’s plans already in 1676, which is evident from the Pac Group Declaration adopted on 14 December. In March 1677 Pac agreed with Frederick William’s envoys who promised to stop Swedes marching across Samogitia to Prussia and not to allow Poles to reach the camp of Charles XI across Lithuania, and to enter the service of the latter. The published document of Pac is his official version of actions that he undertook in the face of the planned Swedes’ attack on Prussia. The report was drawn up on 15 December 1678 at the Sejm session in Grodno and presented in public on 7 January 1679, when considering the matters of the Baltic Region.