Obelių karantinas 1921 metais

LTObelių karantinas buvo tarnyba, sukurta tremtinių registravimui bei politinei filtracijai. Straipsnyje, remiantis Lietuvos centriniame valstybės archyve išlikusiais 1920 m. pabaigos ir 1921 m. dokumentais analizuojama, kokiu būdu ir kiek žmonių 1921 m. grįžo į Lietuvą, kokią grąžinimo tvarką nustatė Lietuvos valdžia bei kaip dirbo šį darbą atliekančios tarnybos. Karo pabėgėliai pradėjo grįžti į Lietuvą nuo 1918 m. labai sunkiomis sąlygomis. 1920 m. Taikos Sutartis su Sovietų Rusija šį procesą įteisino ir gerokai paspartino. Reevakuacija tapo masine 1921 m. Jos pikas gegužės – rugsėjo mėn., kada per Obelių karantiną grįžo 42859 žmonės. Dėl karantino institucijų formavimosi nesklandumų, nesant griežtos tremtinių apskaitos, dėl sąmoningo dalies pabėgėlių vengimo registruotis pasienio karantine, nuo gegužės mėn. tremtinių skaičius galėjo siekti iki 60 tūkstančių. Į šį skaičių nepatenka vykstantys tranzitu bėgliai iš Sovietų Rusijos į Vakarų valstybes. Atsakingos už reevakuaciją Vidaus reikalų ir Krašto apsaugos ministerijos jau nuo 1920 m. pabaigos ne visada sutarė dėl tremtinių grąžinimo sąlygų ir paties proceso vykdymo. Vėliau kilus konfliktams tarp šių tarnybų valdininkų, padidėjo netvarka karantine. Obelių karantinas buvo pasienio zonoje, tai dar labiau sunkino jo veiklą. Karantino darbo sąlygos buvo sunkios: daug žmonių, plito užkrečiamos ligos, ribotos Lietuvos valstybės galimybės pasirūpinti tremtiniais. Tačiau bendros ten dirbusių žmonių pastangos padėjo savo tautiečiams grįžti į Lietuvą.

ENObeliai quarantine was service, created to register the deportees and for political filtration. The article on the basis of the Lithuanian Central State Archive analyzes extant documents of the end of the 1920 and 1921, how and how many people returned to Lithuania in 1921, what procedure of the return was established by the Lithuanian government and how services worked which carried out such work. War refugees started to return to Lithuania since 1918 in very difficult conditions. Peace Treaty with the Soviet Russia in 1920 legitimized and contributed significantly to that process. In 1921 reevacuation had reached mass proportions. Its peak period was in May - September when during the Obeliai quarantine 42859 people had returned. Due problems related with formation of quarantine institutions, beyond the absence of a strict accounting, due to a conscious avoidance of part of the refugees to register on border quarantine, since May the number of exiles could reach up to 60,000. This number does not include escapees in transit going from the Soviet Russia to the Western countries. Since the end of the 1920 Ministries of Internal Affairs and Defence, responsible for reevacuation, had not always agreed on conditions of return of the deportees and execution of the process itself. Later, during the confrontations between officials of these services, mess had grown in quarantine. The Obeliai quarantine was in the border area and this had made its work more complicated. The working conditions of quarantine were difficult: a lot of people, spread of contagious diseases, limited opportunities of the Lithuanian state to take care of deportees. However the joint efforts of people who worked there had helped their countrymen to return to Lithuania.