Kalba, šneka ir tekstas
LTStraipsnyje kalbos ir teksto opozicija nagrinėjama jų turinio požiūriu. Dauguma kalbininkų kalbą supranta kaip tam tikrą specifinį pasaulio atspindį. Tikrovės daiktų, reiškinių, santykių klasės ar atskiri elementai sudaro kalbos vienetų – morfemų, žodžių, žodžių junginių reikšmės pagrindą. Šis pagrindas kalbančiųjų sąmonėje modifikuojamas, tačiau galima teigti, kad kalba yra kategorizuotos, suskaidytos tikrovės analogas. Tuo tarpu tekstuose kalbos suskaidytas pasaulis vėl sujungiamas. Kalbos sistema atspindi virtualią tikrovę, o tekstas „realią“. Skirtumas tarp kalbos vienetų reikšmės ir teksto prasmės yra viena iš daugiausiai diskusijų keliančių problemų. Reikšmė yra paties ženklo savybė, ji glūdi žodyje, taip pat žodžių junginyje ir sakinyje kaip tam tikrose struktūrose. Teksto prasmė yra individuali, ji susideda iš daugelio komponentų, Kalbos vienetų reikšmės sukuria tik dalį teksto prasmės. Galima skirti tris nekalbinius prasmės komponentus, glūdinčius kalbančiųjų mentaliniame pasaulyje šnekos akto metu: kognityvinės sąmonės turinį ir jutiminį patyrimą, intencijas ir nuostatas ir situacijos suvokimą. Pabrėždami teksto prasmės neapibrėžtumą, reikia sutikti, kad ir paties teksto sąvoka nėra pakankamai aiški. Dažnai tekstas suprantamas labai plačiai – kaip bet koks ne tik kalbinės, bet ir apskritai kūrybinės veiklos produktas. Svarbiausias teksto požymis – prasmė, kuri priklauso tik jam, tuo tarpu apie teksto formą galima kalbėti tik kaip apie visų kalbos elementų formų visumą. Vadinasi turinio ir formos vienovės požiūriu teksto negalima laikyti kalbos sistemos vienetu.
ENThe article discusses the language and speech dichotomy. In the author's opinion this opposition sometimes is too much contrasted. On the one hand the speech can contain only what potentially exists in the language system, and on the other hand the language contains all conventional contents of the speech acts. The text as the result of language activities actualizes the elements of the language system. The very text itself is not a language unit; its sense (contents) is constructed of the meanings of language units, the contents of speakers' consciousness and experience, intentions and attitudes, as well as the perception of the situation of the speech act.
