Iš Vilniaus studentų gyvenimo: 1956 metai

LTVilniaus aukštųjų mokyklų studentų vardu Lietuvos dailės instituto pareiškimas kompartijos centro komitetui atstatyti Vilniaus Gedimino gatvės pavadinimą ir pastatyti paminklą Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Gediminui yra mažas, bet iškalbus XX a. VI deš. Vilniaus studentų nuotaikų liudytojas. Kas tuo metu gyveno, prisimena, kaip nuotaikų raizginyje maišėsi kaime vykusios partizaninės kovos ir jos slopinimo aidai su jokių ribų neturinčiais ir nenuspėjamais masiniais trėmimais, nuolatiniais suiminėjimais. Imtis atvirai kokios nors kampanijos, neaprobuotos oficialių sovietinių institucijų, nebuvo paprasta. Kai atsirado idėja, kad subraškėjusio Stalino kulto properšoje galima būtų jo vardą išmesti ir iš pagrindinės Vilniaus gatvės pavadinimo, buvo pabandyta eiti masinio reikalavimo keliu. Buvo parengtas bendras Vilniaus aukštųjų mokyklų studentų kreipimasis į dvi sovietines institucijas – Aukščiausiosios tarybos prezidiumą ir komunistų centro komitetą. Kai kreipimosi tekstas buvo parengtas, iškilo klausimas, kaip įtraukti visų aukštųjų mokyklų studentus. Juk ne taip paprasta: nueisi, kam nors pasiūlysi, niekas nepuls pasirašinėti, pradės įtarinėti, kad tai provokacija, arba tiesiog paskųs. Visa tai buvo galima daryti tik pažįstamiems padedant ir parašus renkant tos pačios mokyklos studentams. Galvojom tik apie mokyklos studentų atstovų, bet ne masinį pasirašymą. Iniciatyvos reikėjo tik pradžioje, nes paskui studentai bendrabučiuose entuziastingai leido lapus su parašais iš rankų į rankas. Tačiau skambus entuziazmas pasiekė negeras ausis. Kažkas išsiaiškino, kad tai vyksta be kompartijos, be komjaunimo ir net be profsąjungos žinios. Atrodo, universiteto komjaunimas pradėjo aiškintis iniciatorius, dalį lapų su parašais atėmė, liepė nutraukti parašų rinkimą.

ENThe statement of the Lithuanian Art Institute on behalf of students of Vilnius higher schools addressed to the Central Committee of the Communist Party to restore the name of Gediminas Street in Vilnius and erect a monument to Lithuanian Grand Duke Gediminas is a small yet eloquent witness of the mood of Vilnius students in the 1950s. Contemporaries remember how the moods shifted due to partisan fights in rural areas, the echoes of their suppression, limitless and unexpected mass deportations and regular arrests. When the idea was born that the name of Stalin could be removed from the name of the main Vilnius street when Stalin’s cult began to shatter, the mass demand approach was attempted to be taken. A joint address of students of Vilnius higher schools to two Soviet institutions: the Supreme Council Praesidium and the Communist Central Committee was prepared. It was not that easy to involve all higher school students. All this could be done only through the help of acquaintances and signatures being collected by the students of the same higher school. The initial idea concerned only the signatures of the representatives of school students, rather than massive signing. Initiative was necessary only at the beginning, because subsequently students in dormitories enthusiastically transferred sheets with signatures from one another. Yet this enthusiasm was noticed by those who did not have to know about it. Somebody found out that all this was happening without the knowledge of the Communist Party, the All-Union Leninist Young Communist League and even the trade union. The university Young Communist League began searching for initiators, took away some sheets with signatures and demanded to discontinue their collection.