Už vientisą ir laisvą Respubliką : Vilniaus miestiečiai 1794 metų sukilime

LT1794 m. kovo mėn. Lenkijoje kilo sukilimas prieš Rusijos kariuomenę. Po mėnesio sukilimas apėmė ir Lietuvą. Jis prasidėjo kovomis dėl Vilniaus, vėliau tapusiu sukilimo centru Lietuvoje. 1791 m. konstitucija suteikė miestiečiams galimybę dalyvauti krašto politiniame gyvenime. Tačiau po Gardino seimo nutarimų ši galimybė buvo apribota. Tai tapo viena iš svarbiausių aktyvaus mies-tiečių įsijungimo į 1794 m. sukilimą priežasčių. Į Vilniaus magistratą sugrįžo tarėjai ir rajonų pareigūnai, išrinkti 1792 m. balandį, remiantis 1791 balandžio 18 d. Miestų įstatymu ir Gegužės 3-iosios konstitucija. Daug magistrato tarėjų ėjo įvairias pareigas sukilimo vadovybėje. Kurį laiką magistratas veikė kartu su Vilniaus Civiline karine komisija. Į vadovaujamas sukilimo institucijas buvo įtraukti ir Vilniaus miestiečiai. Įvairiose deputacijose jie sudarė apie 25%, o Vyriausiojoje Lietuvos Taryboje – apie 10%. Nors didelės įtakos jose neturėjo, tačiau miestiečių pripažinimas realia politine jėga buvo nepaprastai svarbus žingsnis luominiams skirtumams panaikinti. Sukilimo laikotarpiu magistratas veikė ekstremaliomis sąlygomis. Įprastinės magistrato funkcijos pareikalavo gerokai daugiau pastangų nei taikos metu. Be to, atsirado naujų problemų: organizuoti ginkluotus miestiečių būrius, prižiūrėti karo belaisvius, teikti kariuomenei transportą ir pan.Sukilimo metu sumažėjo miesto pajamos, o išlaidos labai išaugo, todėl su daugeliu miestiečių už atliktus darbus buvo atsiskaitoma iš dalies arba išvis neatsiskaitoma. Miestiečiai buvo vis labiau apmokestinami, tačiau ir šių lėšų nepakako, tad magistratas buvo priverstas nuolat prašyti lėšų sukilimo vadovybės. Žinomiausias vilniečių indėlis į sukilimą yra Vilniaus miestiečių gvardijos organizavimas. Sukilimo pradžioje Gvardija buvo formuojama iš savanorių. Vėliau jos komplektavimas ir organizavimas buvo paremtas L.Gucevičiaus parengtu projektu. Sukilimo pradžioje į Gvardiją žiūrėta gan palankiai, tačiau ilgainiui sukilimo vadovybė ėmė nepasitikėti teritoriniu pagrindu suformuotais kariniais daliniais. Ginkluoti miestiečių būriai patruliavo gatvėse ir saugojo belaisvius. Vilniečiai labai aktyviai gynė savo miestą, ypač per didžiausią Rusijos kariuomenės puolimą liepos 19-20 dienomis, kai miestiečiai faktiškai vieni apgynė Vilnių. Rusijos kariuomenei įžengus į Vilnių, dauguma miestiečių, bijodami represijų ir konfiskacijų, prisiekė ištikimybę imperatorienei, o į magistratą sugrįžo ankstesni, prieš sukilimą jame dirbę pareigūnai, kurių veiklą rusų karinė vadovybė gan stipriai ribojo. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Konstitucija, 1791; 1794 m. sukilimas; Civilinė karinė komisija; Lietuvos istorija; Rusijos Kariuomenė; Vilniaus Gvardijos sargyba; Vilniaus miestiečiai; Citizens of Vilnius; History of Lithuania; The 1794 Uprising; The Civilian Military Board; The Constitution of May 3; The Russian army; The Vilnius Citizens'Guard.

ENIn March of 1794, an uprising against the Russian army began in Poland. A month later the uprising swept over Lithuania. Fighting began for the liberation of Vilnius which later became the centre of the uprising in Lithuania. The Constitution of 1791 enabled Vilnius citizens to take part in the country's political life. However, this possibility was later limited by the Gardinas Seimas, which was the main reason why the discontented citizens were so active in the uprising. On the basis of the City Law of April 18, 1791 and the Constitution of May 3, the regional officers, elected in April 1792, came back to join Vilnius Magistrate. The majority of its members were also leaders of the uprising. For some time, the Magistrate worked together with the Civilian Military Board. The citizens of Vilnius became members of the leading bodies of the uprising. They made up about 25% of various deputations and about 10% of the Principal Council of Lithuania. Though they were not particularly influential in these institutions, the very fact of their acceptance was a significant step towards the abolishment of estates. The conditions were extreme. The regular responsibilities of the magistrate demanded more effort than usual. In addition, new problems arose, e.g. to organize armed squads of citizens, to supervise war prisoners, to supply the army with transport, etc.The income drastically decreased while the expenses increased. Therefore, citizens were not payed or only partially payed for their services. New taxes were introduced and the magistrate was forced to ash the leadership of the uprising for financial support. The main contribution of Vilnius citizens to the uprising was the organization of the Vilnius Citizens' Guard. At the beginning, it was organized on voluntary basis, yet later recruiting was based on L. Gucevičius' project. Though at first the leaders of the uprising strongly approved of the guard, their attitude gradually changed, and they started distrusting the units which were based on the territorial principle. Armed teams of Vilnius citizens patrolled the streets and guarded prisoners. Their contribution was especially great on July 19 and 20, when they managed to hold the city against the Russian army practically on their own. When the Russian army entered Vilnius, the majority of Vilnius citizens swore allegiance to the Russian empress, since they feared repressions and confiscation. The former officers of the prerevolt period returned to the magistrate the activities of which were greatly limited. [text from author]