Moving beyond legal acculturation : identity issues revised

LTNors teisinę akultūraciją vykdo valstybinės institucijos, tačiau ne mažesnis vaidmuo tenka ir plačiajai visuomenei. Vadinasi galime kalbėti apie formalią ir neformalią akultūracijos proceso puses. Formalioji akultūracija yra įstatymų leidžiamosios valdžios dispozicijoje, kai neformalios akultūracijos šaltinis – atskiros bendruomenės, daugiau ar mažiau tikslingai ar reaktyviai (submissively) įsitraukiančios į akaultūracijos procesą. Teigtina, kad integracijos į EU nesena praktika – Eurointegracinių dokumentų turinio ir jo derinimo proceso apžvalga rodo, kad kultūrinio identiteto išsaugojimo siekiai valstybės lygmeniu yra gana silpni. Taigi legalieji pagrindai iš esmės nėra palankūs nei tautos autonomiškos kultūros stiprėjimui, nei sąmoningam pasaulinės kultūros įvairovės išsaugojimui. Tai taip pat rodo, kad pagrindiniai post-sovietinės valstybės lūkesčiai išsaugoti valstybės nepriklausomybę žlunga, nes, kaip minėta, legalioji akultūracija reiškia visišką autonomijos praradimą. Šioje situacijoje, jei vis dėlto tautos lyderiams rūpi akultūracinės įtampos švelninimas ilgalaikių tautos identiteto išsaugojimo tikslų aspektu, geriausia išeitis – atsigręžti į amžių puoselėtas universiteto tradicijas, kurios nėra priešiškos tautiniam kosmopolitizmui, tačiau lygiai tiek pat remia asmeninės ir institucinės autonomijos stiprinimo reikalavimą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Identitetas; Akultūracija; Identity; Aculturation; European Union; Europos Sąjunga (European Union).

ENAlthough legal acculturation is carried out by the institutions of the state, this role is being shared, to equal extent, by the wider public. Consequently, we can talk about both formal and informal sides of acculturation process. The formal acculturation lies in the disposition of legislative authority whereas the source of the informal acculturation lies in the communities that purposefully or submissively are involved in acculturation process. A relatively recent practice of integration into the EU, the review of the documents on the Eurointegration and of their harmonization process shows that the effort to preserve cultural identity on a state level has been fairly weak. Thus, the legal foundations are conducive neither to the enhancement of the autonomous national culture, nor to responsible preservation of the global culture diversity. This, in turn, shows that the main expectations of the post-Soviet country to preserve the state’s independency are crumbling, for, as mentioned, legal acculturation means total loss of autonomy. In such a situation, if national leaders care indeed about softening the tension of acculturation with the long-range goal of preserving national identity, the best solution would be turning to the long-cherished university traditions. The latter are not inimical to national cosmopolitanism yet equally supportive of the demand to enhance personal and institutional autonomy.