On objects in the poetry of Wisława Szymborska and Nijolė Miliauskaitė
LTStraipsnyje analizuojama „lenkų poezijos damos“ Wislawos Szymborskos ir „moters su lauko gėlėmis“ Nijolės Miliauskaitės kūryba. Tarp šių poečių nėra buvę nei tiesioginio asmeninio kontakto, nei netiesioginių nuorodų jų kūryboje, kurios leistų teigti apie akivaizdžius jų poezijos ryšius, tačiau lyginamosios interpretacijos galimybė kyla iš artimos abiejų kūrėjų pasaulėžiūros. Szymborska garsi ne tik lenkų, bet ir Europos literatūroje – poetės vietą pasaulinėje literatūroje, be daugybės nacionalinių apdovanojimų, atspindi ir garbingiausia Nobelio literatūros premija (1996). Miliauskaitė yra viena svariausių ir subtiliausių figūrų šiuolaikinės lietuvių poezijos lauke, kurios žvaigždė ryškiausiai žibėjo 9-10 dešimtmetyje. Kūrėja buvo apdovanota Nacionaline literatūros premija už poezijos rinkinį Sielos labirintai (1999). Abiejų poečių kūryboje svarbiausią vietą užimą kasdieninės patirtys, mažų, paprastų daiktų patyrimai, kurie yra esminiai bandant suvokti žmogų, pasaulį ir Dievą. Šis tarytum atsitiktinis pasaulėžiūros artimumas gali slypėti gilesniuose Vakarų kultūros sluoksniuose; tokiu būdu jis leidžiasi perskaitomas dviejų skirtingų tautų atstovams, kuriuos vienija bendras kultūrinis palikimas. Pavyzdžiui Miliauskaitės poezijoje, kaip ir Szymborskos kūryboje, sapnas nėra tik vaizdinys – jis taip pat yra ir filosofinė kategorija, kuri atveria plačią prielaidų apie poetinį pasaulėvaizdį gamą. Lenkų literatūroje Szymborskos poezija turi filosofinės poezijos statusą – ji byloja apie egzistencinę pasaulio ir žmonijos tiesą.Reikšminiai žodžiai: Lyginamoji literatūrologija; Lietuvių moterų poezija; Lenkų moterų poezija; Filosofinė lyrika.
ENThis article analyses the creative work of Wislawa Szymborska, “the Dame of Polish Poetry”, and Nijolė Miliauskaitė, “the Woman of Wildflowers”. There has not been any direct personal contact between these two poets nor any indirect references in their work that would make it possible to claim any obvious link between their poetry; however, the possibility of comparative interpretation arises from the closeness of these poets’ world view. Szymborska is renowned not only in Polish but also in European literature. In addition to a host of national (Polish) awards, her place in world literature has been acknowledged by her receipt of the Nobel Prize for Literature in 1996. Miliauskaitė is one of the most important and subtle figures in the field of present day Lithuanian poetry, who was perhaps at her zenith in the last two decades of the 20th century. She was awarded the Nacionalinė literatūros premija (National literature prize) for her 1999 anthology of poems Sielos labirintai (Labyrinths of the Soul). In the poetry of both poets, the most important place is occupied by everyday experiences involving small, simple things, which are fundamental when trying to comprehend people, the world and God. This apparently arbitrary closeness of world views may lie in the shared Western cultural values of these women; it comes to the surface in the creative work of these two representatives of different nations, who are united by a common cultural heritage. For example, in Miliauskaitė’s poetry, as in Szymborska’s, dreams are not just images: they are a philosophical category, which opens up a wide range of assumptions about the poetic world image. In Polish literature, Szymborska’s poetry has attained the status of philosophical poetry: she speaks about the existential truth of mankind and the world.
