Refleksy polszczyzny Wileńskiej w utworach scenicznych dla amatorskich kółek teatralnych na Litwie

LTStraipsnyje aptariami Vilniaus krašto draminių kūrinių, parašytų 1953–1960 metais Lietuvos mėgėjų teatro draugijoms, ypatumai (fonetiniai, morfologiniai, sintaksės ir leksikos). Analizuojama medžiaga atskleidžia ilgus amžius puoselėtos savitos „vilnietiškos“ kalbos arba lenkų kalbos „lietuviškojo“ varianto bruožus, kurie glaudžiai sieja pokarinį lietuvių kultūrinį dialektą su jo ištakomis ir raida XVI–XX amžiaus pradžioje. Šio straipsnio tyrimo objektas – Vilniaus krašto lenkų kalbos dialektas. Nagrinėjama fonetinė kalbos organizacija ir atskleidžiamas archaizmų vartojimas kalboje. Tyrinėjama Vilniaus krašto lenkų kalbos daryba ir kaityba. Aptariamos savitos vietinių žodžių formos, kurias taip pat galima priskirti prie lenkų kalbos archaizmų, išlikusių tik vietiniuose baltarusiškuose, rusiškuose ir lietuviškuose dialektuose. Analizuojami būdingiausi sintaksės bruožai: svetimos sintaksės (rusų, lietuvių, baltarusių) konstrukcijos, naujadarai, ryšys su senąja kalba. Kalbos leksikos lygmenyje atskleidžiami devyniasdešimt devyni regionalizmai iki šiol išsilaikę Lietuvos lenkų kalboje. Tačiau iš jų tik dešimt priskirtini „grynai lenkiškiems“. Kiti turi glaudžių sąsajų su Rytų slavų kalbomis arba yra lokalinės kilmės. Visi ištirti lingvistiniai faktai, aptikti senosiose ir naujosiose kalbos formose, praturtinta žinias apie kultūrinio lenkų dialekto raidą pokarinėje Lietuvoje, jų tęstinumą ir pokyčius.

ENThe article describes regional (phonetical, morphological, syntactical, and lexical) peculiarities of the language of dramatics, prepared in 1953-1960 for amateur theatre societies in Lithuania. Analysis of the material convinces of persistent development of the "Lithuanian" Polish language, i.e. indissoluble connection of the cultural dialect of post-war Lithuania with its predecessor dating from the 16th till the beginning of the 20th century.