Vestuvių papročiai

LTStraipsnyje tyrinėjami tradiciniai lietuvių vestuvių papročiai. Darbe apibendrinama 1979 m. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų Romuvos ekspedicijoje Panemunėlio apylinkėse surinkta medžiaga apie XX a. pradžios ir tarpukario metų vestuvių papročius ir šiek tiek apie sovietinių metų vestuves. Pasak senų žmonių pasakojimų, vestuvių papročiai ir apeigos susidarydavo iš piršlybų, peržvalgų, užsakų, vestuvių ir sugrąžtų. Važiuodamas pirštis jaunikis pasiimdavo su savimi kaimyną ar šiaip pažįstamą žmogų, sugebantį sklandžiai kalbėti, t. y. supiršti. Merginos namuose svečiai būdavo gražiai sutinkami. Kiek pakalbėję ir sužinoję svarbiausia – pasogos dydį – piršlys su jaunikiu eidavo pasitarti. Piršlyboms baigiantis buvo tariamasi dėl užsakų. Be to, jaunikis su piršliu užkviesdavo nuotakos tėvus atvykti pražvalgų – apžiūrėti jaunikio ūkio. Iki Pirmojo pasaulinio karo vestuvės trukdavo ilgai – savaitę ar net dvi. Atsisveikinę su tėvais jaunieji su palyda važiuodavo į bažnyčią. Jungtuvės paprastai vykdavo po mišių. Prie stalo jaunuosius nuvesdavo tėvai arba didysis pajaunys. Vaišės, linksmybės tęsdavosi iki nakties. Kitą dieną pora vykdavo į jaunojo namus. Vestuvių pabaigoje svečiai juokais būdavo varomi namo. Piršlio korimo tradicija šiose apylinkėse paplito po Pirmojo pasaulinio karo. Tariami jaunieji, pamergių, jaunosios „vogimai“ – irgi vėlesnių laikų dalykai. Po vestuvių būdavo sugrąžtai. Pirmą savaitgalį po vestuvių pas jaunosios tėvus atvažiuodavo duktė su vyru, jo tėvais, broliais, seserimis, o kitą savaitgalį į jaunojo namus atvykdavo jaunosios tėvai, broliai, seserys.Reikšminiai žodžiai: Aukštaitijos regionas; Lietuva, Panemuėlis, vestuvės, papročiai; Panemunėlis; Tradicinė kultūra; Vestuvių papročiai, Panemunėlis; Vestuvės; Highland region; Lithuania; Lithuania, Panemunelis, marriage, manner; Panemunėlis; Traditional culture; Wedding customs; Weddings.

ENThe article analyses traditional Lithuanian wedding habits. The work summarises the material about wedding habits of the beginning of the 20th century and the interwar period collected by Vilnius University studies during the Romuva expedition as well as some material about weddings of the Soviet period. According to stories told by elderly people, wedding habits and rituals consisted from matchmaking, run-through and weddings. When going to matchmaking, the groom took his neighbour or a person he knew who was good in eloquence, i.e. he was required to match. The guests were welcome in the house of the bride. Having found out the size of the dowry, the matchmaker and the groom had a discussion. With the matchmaking approaching the end, the banns were discussed. In addition, the groom and the matchmaker invited the bride’s parents to observe the household of the groom. Before WWI, weddings lasted for a long period of time – a week or even two weeks. Having said goodbye to their parents, the bride and the groom went to the church. The wedding ceremony usually took place after the Mass. The parents of the newly wed usually accompanied them to the table. The feast and celebrations usually lasted until night. The next day the newly wed went to the groom’s house. At the end of the wedding, guests were playfully asked to leave the house. The tradition of hanging the matchmaker spread in this region after the WWI. Faulty newlywed, kidnapping of the bride are also phenomena of later periods.