Tatarzy

LTNepaisant totorių įsikūrimo Lietuvoje legendų įvairovės ir užuominų apie galimą jų buvimą iki Vytauto, tradicinė šios bendruomenės įsikūrimo Lietuvoje pradžia siejama su didžiojo kunigaikščio Vytauto valdymu. Straipsnyje aptariamos totorių migracijos į Lietuvą XIV a. pabaigoje–XVI a. pirmoje pusėje priežastys, sklaidos procesas. Tikslesnių demografinių duomenų stoka leidžia tik konstatuoti totorius pagal skaičių buvus antra po žydų nekrikščioniška bendruomene Lietuvoje. Aptariamas tik totoriams kaip nekrikščioniškai visuomenės daliai būdingas dvejopas – priešo ir bendražygio – įvaizdis, totorių integracijos, savitos gyvensenos ypatumai. Daroma išvada, kad totorių atliekama karinė tarnyba, tariamai aukšta kilmė bei, nepaisant draudimų, dažnos totorių–krikščionių santuokos, viena vertus, formavo totoriams palankų įvaizdį visuomenėje. Kita vertus, tai vienintelė nekrikščioniška Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bendruomenė, neišsaugojusi savo gimtosios kalbos. Jos savitumą lėmė religija ir kilmė; karyba, specifiniai amatai veikiau laikytini antriniais šios bendruomenės išskirtinumo požymiais.Reikšminiai žodžiai: Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Totoriai.

ENDespite the variety of legends about the Tartars' settlement in Lithuania and allusions to their possible presence here before Vytautas, the traditional beginning of the history of this community in Lithuania is linked with the rule of Grand Duke Vytautas. The paper analyses the causes of the Tartars' migration to Lithuania between the late 14th c. and the first half of the 17th c. and the process of their spread. The lack of more accurate demographic information only allows stating that in terms of its size the Tartar community was second largest non-Christian community in Lithuania, after the Jews. The study discusses the dual image of a foe and a brother-in-arms only typical of Tartars as a non-Christian community, and the peculiarities of the Tartars’ integration and individual way of life. The paper draws the conclusion that, on the one hand, the military service of the Tartars, their allegedly noble origin and frequent marriages between Tartars and Christians despite the bans built a favourable public image of the Tartars. On the other hand, it was the only non-Christian community of Lithuania that failed to retain its native language. Its singularity was determined by the religion and origin, while their soldiership and specific crafts should be seen as secondary features of this community’s distinction.