Nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumai
LTŽemė ir kiti nekilnojamieji daiktai yra ekonominio potencialo sistemos dalis bei žmogaus gyvenimo pagrindas. Jie būtini kiekvienam asmeniui ne vien dėl savo fizinių ir ekonominių savybių (pastovumo, vertės išsaugojimo ir kt.), bet ir todėl, kad neturi lygiaverčio pakaitalo1. Tai lemia nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus įgijimo bei labiausiai paplitusio būdo tai padaryti – nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties – reikšmingumą. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas2 (toliau – CK) iš esmės pakeitė nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties, jos sudarymo ir vykdymo reglamentavimą, jį detalizavo, įtvirtino naujas, iki tol mūsų teisinėje sistemoje nežinotas civilinės apyvartos dalyvių teisių ir interesų apsaugos priemones. Nuo naujojo CK įsigaliojimo jau praėjo daugiau kaip penkeri metai, tačiau iki šiol Lietuvos teisės doktrinoje nėra detaliau nagrinėti pasikeitusio nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties reglamentavimo ypatumai, jo pranašumai ir trūkumai, neanalizuojamos potencialios praktinės problemos.Tokiu būdu nėra padedama prisiderinti prie teisinių naujovių ne tik civilinės apyvartos dalyviams (nekilnojamųjų daiktų pirkėjams ir pardavėjams), bet ir notarams. Šios sutarties sudarymo ir vykdymo specifikos suvokimas nekilnojamųjų daiktų pardavėjams ir pirkėjams padėtų veiksmingiau pasinaudoti naujomis jų teisių ir teisėtų interesų apsaugos priemonėmis, išvengti nenumatytų neigiamų padarinių bei galimų ginčų dėl sutarties galiojimo ir vykdymo. Atsižvelgiant į tai šiame straipsnyje apibūdinami esminiai nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ir vykdymo ypatumai, naujojo reglamentavimo spragos, esamos ir potencialios praktinės nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo ypatumus įtvirtinančių teisės normų taikymo problemos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Nekilnojamas daiktas; Nekilnojamo daikto pardavimas-pirkimas; Pirkimas-pardavimas; Pirkimo-pardavimo sutartis; Buying and selling; Contract of sale-puchase of immovable property; Contract of sale-purchase; Immovable property; Real object.
ENOn 9th September 2005, the Judicial Council of Lithuania approved an order on the publication of procedural decisions of courts. This order provides for anonymization of the decisions that are placed on the internet and published in the bulletins of court practice with the aim of presenting information on court precedents. Court decisions were hitherto made public without safeguarding the anonymity of litigants. The adoption of such an order led to severe criticism and doubts whether it was not too excessive and in contradiction to the principle of publicity of court proceedings, and if it did not mean that Lithuanian courts were striving to insularity. The author was the head of the working group for the drafting of the abovementioned order, thus this article is intended to explain in detail the main reasons for resorting to anonymization in the publication of court decisions with the aim of presenting information on court precedents. It is proved here that the changes introduced by the Judicial Council were necessary to ensure a sufficient level of protection of the right to privacy. The author gives the reasons for the choice of this particular model of anonymization and presents the setting-up of this model. The article also examines better mechanisms and means for guaranteeing the right of the public to access information on court cases in the instances of higher public interest and in the instances when an individual has a lawful interest to have access to the material of a specific case. […]. [From the publication]
