"Dies irae" kaip intekstas: semantinės funkcijos XX a. muzikoje

LTSvetimos medžiagos implikavimo į kuriamas kompozicijas technologijų tyrinėjimas tapo aktualia XX a. muzikos kūrinių analitine problema. Žinia, šio šimtmečio muzikos komponavimo principų radikalus atsinaujinimas nulėmė visai naujas jau sukurtų muzikinių tekstų integravimo strategijas, kurios adekvačiai atspindi skirtingų kūrėjų meninių individualybių savitumą. Muzikologinėje literatūroje taip pat išsikristalizuoja gana plati cituojamos medžiagos traktavimo amplitudė bei nesutampančios šių reiškinių sistematikos. Taigi pirmasis straipsnio skyrius skiriamas inteksto (M. Aranovskio sąvoka) funkcionavimo klasifikacijai atskleidžiant skirtingai autorių apibūdinamų sąvokų sąlyčio taškus. Siekiant praktiškai patyrinėti, kokiomis formomis XX a. kompozicijose funkcionuoja svetima medžiaga, analitinėje darbo dalyje susikoncentruojama ties kompozicijomis, kurios implikuoja viduramžių sekvencijos Dies irae melodinius darinius. Šimtmečius iš kartos į kartą perduodamas sekvencijos melodinis bei žodinis tekstas XX a. kompozitorių kūryboje traktuojamas ir technologiškai įdiegiamas gana skirtingai. Vieni jų, vengdami romantikų muzikoje įsitvirtinusio mirties simbolio garsinių emblemų, į savuosius kūrinius integruoja tik sekvencijos žodinį tekstą (K. Pendereckis, G. Ligeti, O. Balakauskas ir kt.), kiti – Dies irae intonacijomis, ir įvairiais būdais implikuojamu leitmotyvu, persmelkia ne vieną savo kompoziciją (S. Rachmaninovas, D. Šostakovičius, L Dallapiccola, B. A. Zimmermannas, K. Pendereckis). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Citata; Dies irae; Dies irae sekvencija; Intekstas; Preegzistuojanti muzika; Sekvencija; Dies irae; Dies irae sequence; Intext; Pre-existend music; Pre-exixtend music; Quotation; Sequence.

ENMethods of integration of pre-existend music materials into new works are interpreted differently in the musicology of the 20 century. For instance the following four authorities - Mark Aranovski, Mieczysław Tomaszewski, Leonard B. Meyer and Umberto Eco, have different views to the nature of quoting practice. However, analysis of works of these authors disclosed some resemblances that enable to define the ways of use of intext. These ways are presented as four forms, which conditionally correspond to the following phenomenons of functioning of a quotation: 1. Audible apprehensible dissimilated intext. M. Aranovski attributes the concept of quotation to this form. Meyer describes this phenomenon as a borrowing, which may be perceptible as bringing of any other composer's text or style. According to Tomaszewski this "music in music" may be reminiscent and allusion. 2. Dispersion of intonations, harmonic and rhythmic derivatives of quoted material. Some scientists characterize this phenomenon as amalgam (M. Aranovski), others as simulation (L. Meyer). It is neither clear quoting, nor interpreting of a source, but only a combination of composer's text and intext, component parts of which cannot be differentiated.3. The borrowed text - stimulus to a new composition. This form is defined in the term of derivation (according to M. Tomaszewski - stylized music) in the work of M. Aranovski. Composer's individual style becomes an opposition to the style exposed in a new music. Such curtsy of a composer to the chosen musical style makes expressiveness of the music stronger. At the same time it reveals an author's whish its intentions to be recognized by an audience. 4. Implication of several different sources (in vertical or horizontal forms) into the musical material - the collage technique. However M. Aranovski describes it as a contamination. W.R. Brown - as a renewal. Meanwhile M. Tomaszewski divides this method of quoting into two kinds of "music above music" - eclectic and synthetic. Nature of functioning of Dies irae sequence in the music of the 20 century is in the main different. For instance, Dies irae sequence functioning in romanticism music is unconditionally attributed to the term of quotation, inheriting all semantic codes. Meanwhile, grigalic monody in the 20 century composition, maintaining its semantic connotations, is more frequently becoming one factors forming material of a composition. In other words, here revives the musical composition principle, which of old was called cantus firmus or more widely- cantus prius factus. This principle functions when the chosen material is significantly modified in terms of rhythm or intonation, it initiates formation principles of other parts and makes influence to a search of formation strategies. [From the publication]