Apmąstymai apie Didžiojo Vilniaus Seimo reikšmę

LTAutorius, primindamas 1905-ųjų Rusijos revoliucijos kontekstą, aptaria Didįjį Vilniaus Seimą, išryškindamas 9 tezes: Lietuva tarptautinės teisės požiūriu (kai buvo peržengta socialinė riba tarp bet kokios prigimties kultūrinio savęs suvokimo ir iškelto politinio tikslo pripažinimo); sienų klausimu (1905 metais pirmą kartą buvo kalbama apie politinį krašto žemėlapį); dėl nacionalinio santvarkos principo (kai pirmą kartą kilo ir autonominės Lietuvos ir Baltarusijos sąjungos idėja); etnografinės nuostatos klausimu (už etnografinio Lietuvos apibrėžimo slypėjo pagrindinė būsimosios valstybės problema, ryški jau Didžiojo Vilniaus Seimo rezoliucijos tekste); apie bendros lenkų ir lietuvių tradicijos pabaigą (susitelkimas ties etnografine Lietuva skleidė akivaizdų norą atmesti galimybę atkurti XVIII a. žlugusią bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę); dėl akivaizdžios 1905 metų reikšmės 1917−1918 m. Lietuvos Tarybai (Taryba 1917 m. galėjo tiesiogiai tęsti tai, ką po 1905 m. vėl sustiprėjusi caro valdžia buvo bebaigianti sunaikinti); apie besikuriančią partinę sistemą ir asmenybių veiklą (Didysis Seimas jau atspindėjo ginčus tarp „kairiųjų liberalų“ ir „konsemityvių“ grupuočių); apie poveikį kultūrai ir politikai (iki 1914 m. būdingas lietuviškų švietimo, kultūros ir ekonominių organizacijų steigimas); dėl politinės santvarkos (politinėje srityje aiškiai {žvelgiama demokratinė Seimo orientacija). Autorius aptaria ne tik Didžiojo Seimo veiklos aplinkybes, bet ir tiesioginį ryšį su Valstybės atkūrimu 1918 metais ir demokratiniu 1920−1926 metų Respublikos laikotarpiu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Autonomija; Didysis Vilniaus Seimas; Partijos; Politinė sistema; Revoliucija; Autonomy; Parties; Political parties; Political system; Revolution; The Great Seimas of Vilnius.

ENRecalling the context of the Russian Revolution of 1905, the author discusses the Great Seimas of Vilnius by highlighting the following nine theses: Lithuania from the viewpoint of international law (when the social boundary between cultural self-perception of any nature and the recognition of the political goal set was crossed); the issue of borders (in 1905, a political map of the land was first spoken about); the national principle of the system (when the idea of autonomous union between Lithuania and Belarus was first put forward); the issue of ethnographic attitude (the main problem of a future state was behind the ethnographic definition of Lithuania, it was clear already in the text of a resolution of the Great Seimas of Vilnius); the end of the common tradition of Poles and Lithuanians (focus on ethnographic Lithuania reflected an obvious wish to dismiss a possibility of restoring the state of Poland and Lithuania that had collapsed in the 18th century); obvious significance of the year 1905 to the 1917−1918 Council of Lithuania (in 1917, the Council was able to directly continue what czarist authorities that had again strengthened after 1905 almost destroyed); creation of party system and activities of figures (the Great Seimas already reflected disputes between “left-wing liberals” and “consemitive” factions); influence on culture and politics (establishment of Lithuanian educational, cultural and economic organisations was frequent before 1914); political system (a democratic orientation of the Seimas was clearly seen in the political area). The author discusses not only circumstances surrounding the work of the Seimas, but also a direct relation to the restoration of the State in 1918 and a democratic period of the Republic from 1920 to 1926.