Nuomonės reiškimo laisvė : Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio taikymo praktika

LTEuropos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta nuomonės reiškimo laisvė; tai yra numatyta, kad kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Kita vertus, nuomonės reiškimo laisvė gali konfliktuoti su kitomis Konvencijoje numatytomis teisėmis, pavyzdžiui, teise į privataus gyvenimo apsaugą ar minties, sąžinės ir religijos laisve. Šio straipsnio tikslas – atskleisti Konvencijos 10 straipsnio praktinio taikymo aspektus ir ribas, paanalizuoti šio straipsnio nuostatų aiškinimą Strasbūro institucijų praktikoje, išskirtinį dėmesį skiriant sąvokų, „būtinų demokratinėje visuomenėje“ ir „numatytų įstatyme“, aiškinimui. Analizuojant Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nagrinėjama nuomonės reiškimo laisvės ribos, teisės gauti informaciją aspektai ir teisėjų, valstybės tarnautojų ir kitų valstybės pareigūnų teisė į nuomonės reiškimo laisvę. Konstatuojama, kad Konvencijos 10 straipsnyje įtvirtinta nuomonės reiškimo laisvė nėra absoliuti. Valstybės įsikišimas į nuomonės reiškimo laisvę yra teisėtas tada, kai jis atitinka „būtinumo demokratinėje visuomenėje“ sąlygą ir yra proporcingas siekiamam teisėtam valstybės tikslui. Nuomonės reiškimo laisvės valstybės tarnautojų, politikų ar kitų valstybės veikėjų atžvilgiu ir jų kritikos ribos yra platesnės nei kritikos privataus asmens atžvilgiu. Šis principas aiškiai išplėtotas Strasbūro institucijų praktikoje. Platesnės tokių asmenų kritikos ribos yra pagrįstos iškilusiu visuomenės poreikiu žinoti apie savo išrinktųjų elgesį ir idėjas.Reikšminiai žodžiai: Demokratija; Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms); Europos Žmogaus Teisių Teismas (European Court of Human Rights); Žmogaus teisės; Žodžio laisvė; Democracy; European Convention on Human Rights and Fundamental Freedoms; Free expression; Freedom of speech; Human rights; The European Court of Human Rights.

ENFreedom of expression is enshrined in the European Convention for the Protection of Human Rights and Fundamental Freedoms, Article 10; that is, it is laid down therein that everyone has the right to freedom to express his ideas and beliefs. On the other hand, freedom of expression can conflict with other rights provided for in the Convention, for example, the right to the protection of private life or freedom of thought, conscience and religion. This article aims to reveal aspects of and limitations on practical application of Article 10 of the Convention, and to look at the interpretation of the provisions set out in this Article in the case law of Strasbourg institutions by primarily focusing on the interpretation of concepts “necessary in a democratic society” and “prescribed by law”. The analysis of the case law of the European Court of Human Rights centres on the limitations on freedom of expression, aspects of the right to receive information and the right of judges, civil servants and other public officials to freedom of expression. The article states that freedom of expression enshrined in Article 10 of the Convention is not absolute. State interference in freedom of expression is lawful when it meets the “necessary in a democratic society” condition and is in line with the state’s lawful goal. Limitations on freedom of expression in respect of civil servants, politicians or other public figures and limitations on their criticism are broader than those on criticism in respect of a private person. This principle is clearly developed in the case law of Strasbourg institutions. Broader limitations on criticism against these persons are based on society’s need to know about the behaviour and ideas of those elected by it.