Gyvas praėjusysis laikas (J. Aputis ir M. Proustas)

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Gyvas praėjusysis laikas (J. Aputis ir M. Proustas)
In the Journal:
Baltos lankos. 2011, Nr. 34, p. 38-69
Keywords:
LT
Atmintis; Fenomenologija; Juozas Aputis; Laikas; Marcel Proust; Marcelis Proustas; Naratologija; Pasakojimas; Prisiminimas; Spontaniškoji atmintis.
EN
Fenomenology; Juozas Aputis; Marcel Proust; Memory; Naratology; Narration; Narratology; Reminiscence; Spontaneous memory; Time.
Summary / Abstract:

LTStraipsnis skirtas vidinio laiko analizei M. Prousto ir J. Apučio kūrytobe. Teigiama, kad literatūroje iš pradžių buvęs vien išoriniais pasakojamų veiksmų rėmais, po M. Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“- pirmojo Vakarų Europos romano apie laiką, atvėrusio kelią visai serijai kitų šio tipo romanų - laikas tampa pagrindiniu pasakojimo varikliu. M. Proustas leido suvokti, kad vidiniai žmogaus išgyvenimai, kuriuos aprašo literatūra, turi savo laikinę tvarką, nepaklūstančią chronologinei tvarkai. Dėmesingiausiu laiko patirčiai lietuvių rašytoju autorė laiko J. Aputį. Teigiama, kad tarp M. Prousto ir J. Apučio esama neabejotino panašumo: laikas yra ne tik pasakojimo tema, bet ir pasakojimo organizavimo principas. J. Apučio kūryboje, kitaip nei M. Prousto kūryboje, tai, kas prarasta, ne išnyksta, bet palieka pėdsaką, pasidengiantį vis naujų patirčių sluoksniu. Taip praėjusysis laikas iškyla kaip gyvas, atmintyje gyvendamas savo gyvenimą, vis transformuodamasis priklausomai nuo to, kas eina po jo. Teigiama, kad šia prasme, kitaip nei Prousto kūryboje, laikas negali būti prisimenamas kaip vis „tas pats“, sustingęs savo tapatybėje kaip belaikėje amžinybėje. Autorė reziumuoja, kad „prarasto laiko“ paieškos dramatiškų konfliktų, kovų pasaulyje turi visai kitokią reikšmę nei tokiame pasaulyje, kur vienintelis rūpestis - realizuoti asmeninį projektą, todėl J. Apučio „prarastas laikas“ - tai ir baimės laikas, o atmintis - tarsi užslėptos politinės rezistencijos forma.

ENThe paper focuses on the analysis of internal time in the works of Marcel Proust and Juozas Aputis. Time that is said to have been in literature at the beginning merely an external framework of narrated actions has become the key driver of the story after Proust’s novel “In Search of Lost Time” – the first Western European novel about time, which opened the door to a series of other novels of this type. Proust enabled understanding that internal human experiences described in literature have their time order that does not obey the chronological order. The author considers Aputis to be the most attentive to time experience Lithuanian writer. She claims that there is undoubted similarity between Proust and Aputis: time is not just the theme of the narrative, but also the principle of narrative organisation. In the works of Aputis, unlike in the works of Proust, what is lost does not disappear but leaves a trace that is repeatedly covered with a layer of new experiences. Thus the time passed emerges as alive, living its life in memory and continuously transforming, depending on what comes after it. In this sense, unlike in the works of Proust, time cannot be remembered as “the same”, congealed in its identity as in timeless eternity. The author resumes that the search for the “lost time” in the world of dramatic conflicts and battles has a totally different meaning than in such a world in which the only concern is to realise a personal project; therefore, Aputis’s “lost time” is also the time of fear, and memory is as if the form of veiled political resistance.

ISSN:
1392-0189
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/35431
Updated:
2013-04-28 23:23:01
Metrics:
Views: 12
Export: