Sovietinės lietuvos poezija: avangardizmas ir postmodernizmas

LTStraipsnio tikslas – patyrinėti, ar XX amžiaus antrajame ir trečiajame dešimtmetyje susiformavęs lietuviškas avangardizmas pokario sovietinės Lietuvos poezijoje buvo suvokiamas kaip sektina tradicija, į kokias tradicijas – Lietuvos, Vakarų Europos ar Rusijos – orientavosi „naujo“, avangardinio poetinio žodžio kūrėjai sovietinėje Lietuvoje. Be to, straipsnyje ieškoma galimybės avangardinius sovietinės Lietuvos poezijos ieškojimus palyginti su chronologiškai paraleliais pokario Vakarų kultūros reiškiniais, priskiriamais avangardui ar postmodernizmui. Avangardas sovietinės Lietuvos poezijoje nebuvo lietuviškojo tarpukario avangardizmo tradicijos tąsa. Nors keturvėjininkiško ir trečiafrontiško avangardizmo genetika išliko (pavyzdžiui, natūralumo prioritetas prieš dirbtinumą Mieželaičio kūryboje), tai buvo eklektiškas fenomenas, sugėręs daug „klasikiniam“ Vakarų Europos, Rusijos avangardizmui, pokario Vakarų ir sovietinei kultūroms būdingų bruožų. Toks avangardinių ieškojimų eklektiškumas ryškiausiai matyti Mieželaičio poezijoje. Kitoks, galima sakyti, kontekstinis, avangardiškumas matomas Vaičiūnaitės poezijoje – neavangardistiniai jos eilėraščiai sovietinės kultūros kontekste yra avangardiški dėl uždarų, subjektyvių erdvių ieškojimo, prieštaraujančio sovietinės kultūros kolektyvizmo nuostatai. Koliažas iš sovietinės masinės kultūros fragmentų – aktualijų, būtinų avangardiškai raiškai, - ryškiausias Bložės eilėraščiuose. Paradoksalu, tačiau lengviausiai su vakarietiškuoju postmodernu galėtų būti gretinama tautosakiškoji Martinaičio poezija.Reikšminiai žodžiai: Avangardizmas; Eduardas Mieželaitis; Judita Vaičiūnaitė; Literatūra; Marcelijus Martinaitis; Postmodernizmas; Sovietinė kultūra; Sovietinė poezija; Sovietmetis; Vytautas P. Bložė; Avant-garde; Eduardas Mieželaitis; Judita Vaičiūnaitė; Lithuanian literature; Marcelijus Martinaitis; Postmodernism; Soviet culture; Soviet period; Soviet poetry; Vytautas P. Bložė.

ENThe article aims to examine whether Lithuanian avant-gardism that formed in postwar Soviet Lithuania’s poetry in 1910s–20s was perceived as a tradition to follow, and what traditions – Lithuanian, Western European or Russian – creators of a “new” avant-garde poetic word in Soviet Lithuania oriented towards. Moreover, the article tries to compare avant-garde searches of Soviet Lithuania’s poetry with chronologically parallel phenomena of postwar Western culture, attributed to avant-garde or postmodernism. Avant-garde in Soviet Lithuania’s poetry was not a continuation of the tradition of interwar Lithuanian avant-gardism. Although the genetics of avant-gardism of the Four Winds and the Third Front remained (for example, priority of naturalness over artificiality in Mieželaitis’ creative work), this was an eclectic phenomenon that absorbed many features typical of “classical” Western European and Russian avant-gardism and postwar Western and Soviet cultures. Such eclecticism of avant-garde searches is the most conspicuous in Mieželaitis’ poetry. A different, contextual, avant-gardism is visible in Vaičiūnaitė’s poetry – her nonavant-garde poems are avant-garde in the Soviet cultural context because of the search for enclosed subjective spaces, which contradicts the attitude of Soviet culture collectivism. The collage of fragments of Soviet mass culture – relevant issues necessary for avant-garde expression – is the most vivid in Bložė’s poems. Paradoxically, Martinaitis’ folklore poetry is the easiest to compare to Western postmodernism.