Judischer Identitatswandel in Ostpreussen. Paradigmen

LTIšaugusi žydų emigracijos banga į Rytų Prūsiją ypač po Krymo karo (1853–1856), kurią nulėmė liberali keletą dešimtmečių vykdyta imigracijos politika, paskatino į regioną atvykti ypač jaunas litvakų šeimas. [...]. Kokią žydišką tapatybę jie siekė perduoti savo vaikams, kurie augo kaip Reicho piliečiai, ir kokią tapatybę paveldėjo anūkų karta? Šie esminiai tapatybės pokyčiai yra analizuojami remiantis vienos šeimos, kuri imigravo XIX a. antrojoje pusėje, atveju. Autorė remiasi tokiomis prielaidomis: pirma, Jūrgeno Straubo teigimu, tapatybė visada yra suformuota konstrukcija, kuri apima atitinkamas žinias, sąmonę ir refleksiją. Antra, pagal Jano ir Aleidos Assmannų prielaidą, tapatybė gali būti suvokiama kaip skiriamųjų požymių praktika. Straipsnyje aprašomas atvejis, kuris susijęs su apskrities ir įgulos miestu Tilže. 1895 m. miestas turėjo 28000 gyventojų, iš jų 681 kataliką ir 600 izraelitų. Tyrimas yra paremtas šeimos fotografijomis ir korespondencija, papildytas keletu archyvinių dokumentų. Šis tyrimas yra didelės studijos apie žydus Lietuvos–Vokietijos pasienio regione dalis. Tyrime analizuojamos kelios kartos. Viena iš jų – imigrantų vaikai, kurie save identifikavo su vokiečiais. Anūkų kartos gyvenimas buvo susijęs su priverstine migracija ir su įsipareigojimu pasirinkti naują tėvynę, daugeliu atvejų – Palestiną, kur mentalinis santykis su jų gimtine įgavo dvilypį pavidalą. Radikalūs pokyčiai jų gyvenime, didelės dalies šeimos narių praradimas dėl holokausto, o taip pat tėvų auklėjimas paliko gilų įspaudą, kurį vis dar būtina analizuoti Rytų Prūsijos žydų atveju. [Iš leidinio]

ENJewish immigration, which increased in East Prussia particularly after the Crimean War (1853-1856) because of an immigration policy that had been liberal for decades, brought especially young Litvak families to the region. They came with the decided endeavour to leave a part of their Litvak traditions behind and to establish themselves in Prussia. Which Jewish identity did they pass on to their children, who grew up as citizens of the Reich? And how did the identity of the grandchildren's generation unfold? This very prominent change of identity is shown on the basis of one family that proves to be exemplary for Jews who immigrated in the second half of the 19th century. So I am reasoning from the following assumptions: first, the idea of Jūrgen Straubs that identity is always a formed construct which is based on knowledge, consciousness, and reflection; second, the assumption of Jan and Aleida Assmann, that identity can be seen as a practice of difference. The following contribution describes a case in which the garrison and district principle town Tilsit is the centre of attention. In 1895, the town counted 28000 inhabitants, among them 681 Catholics and 600 Israelites. The contribution is based on family photographs and correspondences, which were expanded by several archive documents. It is part of a larger study on the Jews in the German-Lithuanian border area. Several generations can be defined.The generation of the immigrants had children who explicitly felt German. The life of the grandchildren was connected to the decision for forced migration and thus with commitment to a new chosen homeland (in most cases, Palestine), in which the mental relationships to their home region were shaped in a very ambivalent way. The radical changes in their lives, the loss of numerous family members that died in the Holocaust, and also the accomplishments of parents left lifelong imprints which still need to be analyzed with regard to East Prussian Jews. [From the publication]