Gintaro Beresnevičiaus ar Antano Smetonos tezė? Lietuvos Didžioji Kunigaikštija kaip imperija tarpukario ir šiuolaikinės Lietuvos istorijos kultūroje

LTTarpukario Lietuvoje Vytauto jubiliejinių metų (1930 m.) išvakarėse susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos diskursas, kurio autoritetingiausias transliatorius buvo tuometinis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Įsipareigojimas klasikinės istoriografijos paradigmos – istorizmo – hermeneutinės metodologijos principams lėmė jaunos akademinės Lietuvos istoriografijos imunitetą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos idėjai. Tikėtina, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos atradėjas ar išradėjas yra Kazys Pakštas, o jo darbai buvo pagrindinis Antano Smetonos imperiologinių įžvalgų inspiracijos šaltinis. Tarpukarinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaip imperijos diskursas išliko gyvuoti emigracijoje, inspiruodamas paraistorinę Česlovo Gedgaudo pirmtakės Baltų imperijos koncepciją. Gintaras Beresnevičius nėra tezės, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo imperija, autorius. Jis išpopuliarino išeivijoje gyvuojantį imperiologinį diskursą Lietuvoje ir jį panaudojo pagrįsti Lietuvos Rytų užsienio politikos programą bei mitologizuoti narystės Europos Sąjungoje iššūkius. Kazys Pakštas imperinės Lietuvos istoriją laikė nesėkmingu „horizontalaus augimo“ kelio bandymu ir pasisakė už Lietuvos raidą „vertikalaus augimo“ keliu bei emigracijos politiką, nukreipiančią emigracijos procesus koncentruotos emigracijos (kolonizacijos) linkme. Gintarą Beresnevičių prisiminimai apie imperinę Lietuvos praeitį skatino džiaugtis dispersine emigracija, svajoti apie grįžimą prie „horizontalaus augimo“ Rytų linkme, ignoruojant naujas grėsmes, susijusias su baltarusiškojo nacionalizmo, taip pat pretenduojančio į imperinį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą, iškilimu.Reikšminiai žodžiai: Antanas Smetona; Gintaras Beresnevičius; Imperija; Istorijos kultūra; Istorinė kultūra; Istoriografija; Kazys Pakštas; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos imperija; Tarpukario Lietuva; Antanas Smetona; Empire; Gintaras Beresnevičius; Historical culture; Historiography; Kazys Pakštas; Lithuania in interwar.

ENThe discourse of the Grand Duchy of Lithuania (GDL) as the empire was formed in interwar Lithuania, on the eve of the anniversary of Vytautas (1930), and the most authoritative transmitter of this discourse was the then President of Lithuania, Antanas Smetona. Commitment to the principles of classical historiographical paradigm – historicism – hermeneutic methodology determined the immunity of young academic Lithuania’s historiography to the idea of the Grand Duchy of Lithuania as the empire. Kazys Pakštas is likely to be the discoverer or inventor of this idea, and his works were the main source of inspiration of Smetona’s imperialistic insights. The interwar discourse of the GDL as the empire remained alive in emigration and inspired the parahistorical concept of Česlovas Gedgaudas’ predecessor Baltic Empire. Gintaras Beresnevičius is not the author of the thesis that the GDL was the empire. He popularized the imperialistic discourse, which was alive in emigration, in Lithuania and used it to base the Eastern foreign policy programme of Lithuania and to mythologise the challenges of membership of the European Union. Kazys Pakštas considered the history of imperial Lithuania to be an unsuccessful attempt of the “horizontal growth” road and spoke for Lithuania’s development along the road of “vertical growth” as well as emigration policy that directed emigration processes towards concentrated emigration (colonisation). Recollections of the imperialistic past of Lithuania induced Beresnevičius to be glad about dispersive emigration, dream about returning to “horizontal growth” towards the East, ignoring new threats related to the emergence of Belarusian nationalism that also claims for the imperialistic heritage of the GDL.