Mokyklinis jėzuitų teatras - politinio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teatro dalis

LTStraipsnyje apžvelgiamas jėzuitų mokyklinis teatras ir jo raida. Mokyklinis jėzuitų teatras iš pradžių buvo laikomas didaktinės programos dalimi. Mokyklinių vaidinimų metu studentai buvo pratinami bendrauti su žiūrovais, lavinti atmintį, dikciją, įtvirtinti lotynų kalbos žinias, apmąstyti religines, moralines vertybes. Tačiau ilgainiui mokyklinis teatras praaugo šiuos didaktinius tikslus ir tapo neatsiejama miesto gyvenimo dalimi, Baroko dvasios reiškėju. Jis ne tik supažindino su Antikos, Viduramžių, Naujųjų laikų literatūros, istoriografijos, dramos siužetais, bet ir stengėsi atspindėti reikšmingus savo meto įvykius. Jėzuitų mokyklinis teatras pasirodė esąs labai jautrus vietinėms politinio gyvenimo permainoms, operatyviai reaguojantis į savo meto politinius įvykius. Straipsnyje aptariamos teatralizuotos iškilmės ir leidiniai, skirti Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro pagerbimui (1579), karaliaus Zigmanto III Vazos sutikimui (1589), kanauninko Grigaliaus Svencickio sugrįžimui iš Romos su popiežiaus Klemenso VIII bule, kurioje karalaitį Kazimierą pripažino šventuoju (1604), LDK kariuomenės vado Jono Karoliaus Chodkevičiaus sutikimui (1605). Vilniaus kolegijos jėzuitų mokyklinių dramų kontekste aptariama Kasparo Pentkovskio kūryba: drama „Apie taiką“ (De pace) ir keturi panegiriniams dialogams priskiriami kūriniai. Daroma išvada, kad jėzuitų teatras jautriai reagavo į vietinius politinius pokyčius, taip pat į Europos politinio teatro vyksmą. Tai išties buvo „angažuotas teatras“ (J. Axer), siekęs suderinti didaktinius ir politinius tikslus.Reikšminiai žodžiai: Barokas; Didaktika; Drama; Jėzuitai; Jėzuitų teatras; Kasparas Pentkovskis; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Mokyklinis teatras; Politika; Steponas Batoras (Stefan Batory; István Báthory; Stephen Bathory); Studentai; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Baroque; Didactic; Didactics; Drama; Jesuit theatre; Jesuits; Kasper Pentkowski; Politics; Scholastic theatre; Students.

ENThe paper gives an overview of the Jesuit school theatre and its development. The Jesuit school theatre was initially considered to be part of the didactic programme. During school performances students were accustomed to keep contact with the audience, train memory, diction, assimilate the Latin language, and reflect upon religious and moral values. However over time school theatre surpassed these didactic goals and became an integral part of the city life, the mouthpiece of the Baroque spirit. It not only acquainted with Ancient, Medieval and Modern literature, historiography and drama stories, but also attempted to reflect the significant events of the time. The Jesuit school theatre appeared to be very sensitive to the local changes in political life, which expeditiously reacts to the contemporary political events. The paper discusses theatricalised celebration and publications on paying honour to King of Poland and Grand Duke of Lithuania Stephen Báthory (1579), meeting of King Sigismund III Vasa (1589), returning of Canon Grigalius Svencickis from Rome with the bull of Pope Clement VIII, recognising Prince Casimir as the Saint (1604), and meeting of Jan Hieronimowicz Chodkiewicz, Commander of the Armed Forces of the Grand Duchy of Lithuania (1605). In the context of Vilnius College Jesuit school dramas, the paper discusses the works of Kasparas Pentkovskis: drama “Apie taiką” [About Peace; De pace] and four panegyric dialogues. The paper concludes that the Jesuit theatre sensitively reacted to the local political changes and the transformation of the European political theatre. It was actually the “engaged theatre” (J. Axer) that sought to harmonise didactic and political aims.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Menotyra / Arts