Sėlos apgyvendinimo sklaida nuo Kristaus gimimo iki valstybės susikūrimo

LTIstorinė Šėlos padėtis Lietuvos ir Latvijos tarpribyje lėmė abiejų šalių tyrinėtojų susidomėjimą šiuo paslaptingu reiškiniu. palyginti trumpas archeologinių studijų sąrašas liudija, jog kraštas yra menkai pažįstamas. Sėlių klausimo sprendimą komplikuoja jų kultūrą apibūdinančių kriterijų stoka. Romėniškuoju periodu (I–IV a.) pilkapių su akmenų vainikais kultūra, kurios rytinės dalies paminklai neretai siejami su sėliais, dar nebuvo išsiskyrusi iš bendrakultūrinio konteksto, apėmusio didžiąją šiaurinės Lietuvos ir pietinės Latvijos dalį. Vėlyvesnių paminklų medžiaga labai panaši į latgalių. Nepriklausomai nuo bendruomenių etninės savimonės kraštas buvo gyvenamas, o jo kultūrinės kaitos ir tęstinumo aptarimas ir yra šio straipsnio tikslas. Didelę įtaką Šėlos krašto raidai darė geografinė padėtis. Gyvenimo sąlygos Padauguvyje integravo ir unifikavo ne tik sėlių ir latgalių, bet ir kaimyninių genčių kultūras. Antropologinė medžiaga iš Lejasdopelės pilkapyno liudija apie čia drauge palaidotus sėlius, žiemgalius bei lybius. Atokiau prekybinių kelių sėlių visuomenė buvo kur kas uždaresnė. Kol kas nepavyko išaiškinti nė vieno aiškaus lietuvių genčių paminklo VII–XII a. sėlių teritorijoje ir atvirkščiai – sėliško tarp Rytų Lietuvos pilkapių. Archeologiniu požiūriu šie etnosai (bent jau iki XIII a.) gyveno ne kartu, bet greta vienas kito. Pietinių sėlių bendruomenių uždarumas ir atsparumas lituanizacijos procesams pasireiškė ne vienos senosios sėlių kalbos ypatybės išsaugojimu, taip pat jų poveikiu besiformuojančioms lietuvių ir latvių kalboms.

ENHistorical situation of Šėla (Selonia) at the border region between Lithuania and Latvia determined the interest of the researchers of both countries in this mysterious phenomenon. Rather short list of archaeological studies proves that the country is little known. Tackling of the issue of Selonians is complicated by the shortage of criteria describing their culture. During the Roman period (1st - 4th Century), the culture of burial mounds with wreaths of stone, monuments of the Eastern part of which are often associated with the Selonians, had not distinguished itself from the general culture context, that embraced the major part of Northern Lithuania and Southern Latvia. The materials of the later monuments are very similar to the ones of the Lettigallians. Irrespective of the ethnic consciousness of the communities, the land had populated, while the discussion of cultural dynamics and sustainability of the land is the purpose of this article. The geographical position had major impact on the development of Selonia. Living conditions in Padauguvys integrated and unified the cultures of not only Selonians and Lettigallians, but also of neighbouring tribes. Anthropology materials from Lejasdopelė burial mound testifies of Selonians, Semigallians and Livonians burried together. Further away from the trade roads, the Selonian society was much more closed. Not a single distinct monument of the Lithuanian tribes dating back to the 7th – 12th Century in the Selonian territory and vice versa, i.e. Selonian monument in the burial mounds in Eastern Lithuania has been found yet. In archaeological terms, these ethnic groups (at least until the 13th Century) lived not together but next to each other. Closeness of Southern Selonian communities and their resistance to Lithuanisation processes manifest themselves by preservation of quite a few peculiarities of the old Selonian language, as well as their impact on the Lithuanian and Latvia languages under development.