LTSenosios Lenkijos ir Lietuvos valstybės gynybos sistema daugiausia buvo finansuojama pajamomis iš valstybinių žemių, kurioms tekdavo didžiausia karinių pajėgų išlaikymo našta. Lenkijoje nuolatinė kvartinė kariuomenė (Lietuvoje jos nebuvo) atsirado dar XVI a. Svarbi riba Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių istorijoje yra XVII a. vidurys, kai patirta didelių karinių pralaimėjimų prieš sukilusius Ukrainos kazokus bei Švedijos ir Maskvos valstybes. Tuo metu susiformavo Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių struktūra, kuri be didesnių pakitimų gyvavo iki valstybės padalijimų XVIII a. pabaigoje. XVII a. viduryje Lenkijoje greta nuolatinės kvartinės kariuomenės egzistavo ir kitos karinių pajėgų rūšys, kurios buvo pasitelkiamos valstybės gynybai: visuotinis bajorų šaukimas, pašauktinių pajėgos (nuo tam tikro žemės kiekio išstatomi raiteliai arba pėstininkai) bei pavietų (vaivadijų) pasamdyti kariniai daliniai. Tokias pajėgas formuojant ir finansuojant svarbų vaidmenį atliko privatūs žemės savininkai (bajorija ir dvasininkija). Lietuvos istoriografijoje ši tema beveik visiškai netyrinėta. Lenkų istorikas Bartoszas Staręgowskis monografijoje nagrinėja šių bajorų savivaldos karinių pajėgų formavimą ir organizavimą karaliaus Jono Kazimiero Vazos (1648–1668) valdymo laikotarpiu, t. y. reikšmingu Lenkijos kariuomenės formavimosi metu.Autorius dėmesį sutelkia į Didžiosios Lenkijos Poznanės ir Kališo vaivadijas, turėjusias bendrą seimelį, kuris dažniausiai rinkdavosi Srodos mieste. Knyga paremta labai gausia archyvine medžiaga, daugiausia – Poznanės ir Kališo vaivadijų teismų knygomis, saugomomis Valstybiniame archyve Poznanėje. B. Staręgowskio tyrinėjimas yra labai svarbus norint suprasti Lenkijos kariuomenės transformaciją XVII a. viduryje. Darbas reikšmingas ir Lietuvos kariuomenės tyrinėtojams, nes daugelis karinių tendencijų buvo bendros Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms. [p. 207].