Veikalas apie literatūros gyvastį. Programos beieškant?

LTStraipsnis yra Vytauto Martinkaus studijos „Estetinė literatūros gyvybė: Aksiologinis šiuolaikinės lietuvių prozos spektras“ (Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010) recenzija. Stambokos apimties, sintezės siekianti Vytauto Martinkaus monografija – tai apibendrintos ilgametės patirtys. Rašytojas, filosofas, literatūrologas ir universiteto dėstytojas sukaupė jas iš metaliteratūrinių refleksijų bei individualių, asmeninių sąlyčių su žodine kūryba, literatūros kūrinio suvokimu ir funkcionavimu. „Estetinė literatūros gyvybė“ gali neabejotinai pretenduoti į visuminį atvaizdą, kuriame apmąstomos pamatinės, egzistencinės meninio žodžio problemos. Joms skirtos dvi veikalo dalys – „Vertinimo teorijų link“ ir „Teorijos vs teorijos“. Trečiojoje dalyje „Vertinimų formos, arba kūrinio pajautos raiška“ narstomi konkretūs reiškiniai ir konkretūs tekstai, siekiama parodyti dabartinės lietuvių prozos spektrą. Pastarasis skyrius, užimantis didelį knygos puslapių skaičių, traktuotinas kaip atskira medžiagos erdvė, kurioje aptariami konkretūs kūriniai. Tai yra nelyg autonominė atskirybė ir gali sudaryti būsimo veikalo pamatą. Tad dera pažymėti savotišką Martinkaus veikalo sandaros dvilypumą. Recenzijoje daugiausia aptariamos teorinės dalys. Bene svarbiausiomis šio ganėtinai sudėtingo konceptualaus diskurso rišlumą užtikrinančiomis jungtimis laikyčiau mėginimus kuo patikimiau apibūdinti literatūros, kaip žodžio meno fenomeno, savitumą ir išskirtinumą. Tai pat – siekimus parodyti bei apmąstyti kelią į literatūros kūrinių funkcionavimo ir suvokimo kontekstus.

ENIt is said that if Eduards Volters had not left any research works, delivered lectures about the Lithuanian language, customs and traditions in the University of Petersburg for thirty years, but had just supported and interceded many Lithuanian student generations, he would still have been known in the Lithuanian cultural history as a very bright and noble personality. Undoubtedly, together with his wife Alexandra. One of the students he patronized earned a special amiability from the Volters family and was even accepted in the family. He was Augustinas Voldemaras, who came to Petersburg in 1900, full of resolution to reach academic heights. A bundle of letters written by Voldemaras to Alexandra in 1902–1919 witness that the Volters home was a real shelter of peace to him, in which he felt even more comfortable than at his parents’ home. The letters are also the most exhaustive source of information about Voldemaras’ work at the University of Perm in 1916–1917.