The Social and legal status of Jews in the Grand Duchy of Lithuania and its influence on the status of Tatars and Karaites

Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Anglų kalba / English
Title:
The Social and legal status of Jews in the Grand Duchy of Lithuania and its influence on the status of Tatars and Karaites
In the Journal:
Central Europe. 2010, Vol. 8, no. 2, p. 68-85
Keywords:
LT
Etnokonfesinės bendruomenės; Gyvenimo stilius; Karaimai; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Tautiniai santykiai; Teisės; Totoriai; Valstybė; Vytautas; Čigonai; Žydai.
EN
Ethnic relations; Etno-confisional communities; Gipsies; Grand duke Vytautas of Lithuania; Jews; Karaites; Life syle; Rights; State; Tatars.
Summary / Abstract:

LTKeturiolikto amžiaus pabaigoje, kai buvo apkrikštyta Lietuva, trys nekrikščioniškos bendruomenės – žydai, totoriai ir karaimai – ėmė apsigyventi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Pradėjo formuotis jų teisinis ir socialinis statusas. Pirmasis teisinis aktas, reguliavęs krikščionių ir nekrikščionių – žydų – santykius LDK, buvo Vytauto Didžiojo 1388 metais suteikta privilegija Brastos žydų bendruomenei. Pirmosios LDK žydams suteiktos privilegijos buvo lokalios, galiojusios konkrečiame mieste, o visuotinių privilegijų, taikytų visiems LDK žydams, radosi tik XVI amžiaus pradžioje. Privilegijos žydams tapo jungtimi tarp dviejų skirtingų teisės – krikščioniškosios ir žydų „Halachos“ – tradicijų, laidavusios laipsnišką žydų į(s)ijungimą į LDK visuomenę. Nekrikščioniškai karaimų bendruomenei išskirti buvo pritaikyta krikščioniška miesto teisė – Magdeburgo privilegija. Neatsitiktinai Trakai, kuriuose įsikūrę karaimai 1441 metais iš didžiojo kunigaikščio Kazimiero gavo originaliu būdu jų bendruomenės savivaldą įtvirtinančią privilegiją, yra vadinami dviejų magdeburgijų – krikščioniškosios ir karaimiškosios – miestu. Kazimiero karaimams suteiktos privilegijos esmė – bendruomenės savivalda pagal magdeburginio miesto tvarkymosi modelį. Totoriams, kurie buvo socialiai susisluoksniavę bendruomenės viduje, niekada nebuvo suteikta bendra privilegija. Tie „žydiški“ teisiniai ir socialiniai modeliai, kurie buvo pritaikyti totorių bendruomenei, geriausiai buvo parodyti Trečiajame Lietuvos Statute 1588 metais.

ENAt the end of the 14th c., when Lithuania was baptised, three non-Christian communities – Jews, Tartars and Karaites – began to settle in the territory of the Grand Duchy of Lithuania (GDL). Their legal and social status started to form. The first legal act that regulated the relations of Christians and non-Christians (Jews) was the privilege granted to Brest Jewish community by Vytautas the Great in 1388. The first privileges granted to GDL Jews were local, valid in the concrete city, whereas universal privileges applicable to all Jews in the GDL occurred only at the beginning of the 16th c. Privileges to Jews became a link between two different law traditions – Christian and Jewish Halakha, which guaranteed the gradual Jewish involvement in the GDL society. A Christian city right, i.e. the Magdeburg privilege, was used to distinguish a non-Christian Karaite community. It is not accidental that Trakai, where Karaites settled and were granted a privilege from Grand Duke Kazimieras in 1441, which originally established the autonomy of their community, is called a town of two Magdeburg rights: Christian and Karaite. The essence of the privilege granted to Karaites by Kazimieras was the autonomy of the community according to the model of administration of a Magdeburg city. Tartars, who were socially stratified within the community, have never been granted a common privilege. Those “Jewish” legal and social models that were applied to the Tartar community were best described in the Third Lithuanian Statute in 1588.

DOI:
10.1179/174582110X12871342860009
ISSN:
1479-0963
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/34609
Updated:
2022-01-28 23:09:26
Metrics:
Views: 15
Export: