Bažnyčios vargonininko repertuaro raida Lietuvoje XIX a. II - XX a. I pusėje

LTXIX a. antrojoje pusėje egzistavusias vargonavimo tradicijas Lietuvos katalikų bažnyčiose ne visada galėtume pavadinti menu. Katalikų liturgijoje vargonų vaidmuo nėra toks reikšmingas kaip protestantiškoje, todėl, palyginus su kitomis Baltijos šalimis, turėjusiomis protestantiškąją vokiečių kultūros įtaką, vargonavimo tradicijos XIX a. pb. Lietuvoje buvo žemesnio meninio lygio. Profesionaliosios vargonų muzikos koncertai galėjo vykti Mažojoje Lietuvoje evangelikų bažnyčiose, kur buvo statomi garsių vokiečių firmų vargonai (F. Ladegasto Klaipėdoje), kurių dauguma sudegė I ir II Pasaulinių karų metu kartu su bažnyčiomis bei dokumentais. Profesionalus vargonavimas į Lietuvos bažnyčių vargonininkų repertuarą pradėjo skverbtis XIX a. pb., J. Naujaliui grįžus po studijų Varšuvoje bei Regensburge (1894). Amžių sandūroje užgimusios koncertinio vargonavimo tradicijos, išsiskleidė XX a. 3–5 dešimtmečiais ryškiausių to meto Lietuvos vargonininkų J. Žuko, Z. Aleksandravičiaus, K. Kavecko vargonų muzikos koncertuose, kurių repertuare dominavo romantinė ir impresionistinė vokiečių, prancūzų, italų, lenkų ir lietuvių kompozitorių muzika. Didelę vargonininkų repertuaro dalį sudarė jų pačių improvizacijos, atliekamos laisvu ir kūrybingu interpretacijos stiliumi. 1922–1949 m. J. Naujalio vargonininkų mokykloje, 1933 m. tapusioje Kauno konservatorija, išugdyta profesinė kompetencijos samprata padėjo peržengti vargonininkams bažnytinio vargonavimo ribas bei priartino Lietuvos vargonininkų koncertinį repertuarą prie Europinio vargonavimo, pagrįsto profesionaliomis interpretacijos tradicijomis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Vargonavimo tradicijos; Repertuaras; Vargonų muzika; Mišios; Giesmės; Koncertinis vargonavimas; Tradition of organ; Repertoire; Organ music; Mass; Hymns; Concert organ playing.

ENThe traditions of voluntaries in the Lithuanian Catholic churches in the 19th century may not always have been artistic. The role of organs in the Catholic liturgy is not as significant as in the Protestant liturgy, and therefore, in comparison to other Baltic countries which were influenced by the Protestant German culture, the traditions of organ play in Lithuania in the late 19th century were of lower artistic quality. Professional concerts of organ music may have been organised in the evangelical churches of the Lithuania Minor that had organs by famous German companies (F. Ladegast’s in Klaipėda), most of which were destroyed during the First and the Second World wars along with the churches and their documents. Professional organ music became entering the repertoires of organists in the Lithuanian churches at the end of the 19th century, when J. Naujalis returned after his studies in Warsaw and Regensburg (1894). The traditions of concert organ music that were started at the turn of the century reached their peak in the period between 1930 and 1950 in the concerts by the most prominent organists of that time - J. Žukas, Z. Aleksandravičius, and K. Kaveckas. Their repertoire was dominated by romantic and impressionist music by German, French, Italian, Polish and Lithuanian composers. A large part of the organists’ repertoire consisted of their own improvisation performed in a free and creative interpretative style. J. Naujalis’ Organist School in 1922–1949 brought the repertoire of Lithuanian organists closer to the European tradition of professional interpretation.