Lithuanian entry into NATO : a game theoretic approach
LTNarystė NATO ir Europos Sąjungoje (ES) yra pamatiniai Lietuvos užsienio politikos tikslai. Šie tikslai numato Lietuvos integraciją į Europos saugumo, politines ir ekonomines struktūras. Lyginant su naryste NATO, siekis įstoti į ES Lietuvoje sulaukė aktyvesnio pasipriešinimo. Ne vienas politikas Lietuvoje suabejojo narystės ES nauda ar bent siūlė į europinę erdvę integruotis pamažu. Tuo tarpu narystės NATO idėja buvo priimta kur kas palankiau. Pagrindinės šalies politinės partijos pasirašė susitarimą dėl gynybos biudžeto ir įstojimo į Aljansą. Nepaisant visuotinio palankumo, stinga tyrimų, kurie analizuotų sąlygas, būtinas, kad Lietuva taptu NATO nare. Bandymai nagrinėti šią problemą daugiausia normatyviniai, apsiribojantys Lietuva ir ignoruojantys Lietuvos santykius su kitais suinteresuotais politinių procesų dalyviais bei jų pasekmes. Dauguma tyrimų remiasi istorijos, filosofijos, žurnalistikos, bet ne šiuolaikinių politikos mokslų tyrimo metodais. Šiame straipsnyje siūloma empirinė Lietuvos narystės NATO problemos analizė, grindžiama žaidimų teorija. Straipsnyje keliama ir pagrindžiama idėja, kad norint įvertinti, kokiomis sąlygomis Lietuva gali tapti NATO nare, būtina atsižvelgti į Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis. Lietuvos narystė nepriklauso vien nuo pačios šalies norų ir pastangų. Sisteminė analizė atskleidžia įdomius Lietuvai kylančius iššūkius bei galvosūkius, kuriuos sudėtinga pastebėti kitais analizės metodais.Reikšminiai žodžiai: Kalinio dilema; Lošimų teorija; NATO; Žaidimų teorija; Game theory; Lithuania; NATO; Prissoners dilema.
ENNATO and European Union (EU) membership are fundamental aims of the Lithuanian foreign politics. These aims provide for Lithuania’s integration into European security, political and economic structures. The aspiration to join the EU was more actively opposed in Lithuania than the aim to join NATO. Many Lithuanian politicians expressed their doubts with regard to the benefits of the EU membership or at least offered to consider a gradual integration into the European area. On the other hand, the idea of NATO membership was regarded more favourably. Key national political parties signed an agreement on the defence budget and accession to the Alliance. Despite the public support, Lithuania lacks studies on conditions necessary for the accession to NATO. The attempts to analyse this problem are usually normative, limited to Lithuania and ignoring Lithuania’s relations with other concerned participants of political processes and consequences thereof. The majority of studies are based on research methods used in such sciences as history, philosophy and journalism instead of using research methods of contemporary political sciences. The article offers an empirical analysis of the problem of Lithuania’s membership in NATO based on the theory of games. The article offers and justifies the idea that in order to assess the conditions on which Lithuania may become a NATO member, it is necessary to analyse Lithuania’s relations with other states. Lithuania’s membership does not depend only on the wishes and efforts of the state itself. The systemic analysis reveals interesting challenges and objectives for Lithuania, which are difficult to identify by applying other methods of analysis.
