Rywalizacja wywiadowcza Polski i Litwy w latach 1921-1939. Problematyka badawcza
LTStraipsnyje aptariamos 1921-1939 m. Lenkijos ir Lietuvos saugumo tarnybų konkurencijos tyrimo problemos. XX a. pirmoje pusėje abiejų šalių tarpusavio santykius lėmė konfliktas dėl Vilniaus krašto, kurį abi valstybės laikė sava teritorija. Nuo pat valstybių susikūrimo jų tarpusavio santykiams buvo būdingas nepasitikėjimas ir įtarinėjimai. Lenkijos sėkmė karine jėga sprendžiant Vilniaus konfliktą 1920 m. sukėlė tarpusavio santykių krizę. Nesant diplomatinių santykių, saugumo tarnybų vaidmuo buvo labai svarbus. Nežiūrint valstybės mažumo ir nedidelio gyventojų skaičiaus, Lietuvos Respublika užėmė svarbią vietą Baltijos jūros regione. Geri santykiai su ja užtikrino ryšius su kitomis Baltijos šalimis. Tačiau nebuvo įvertinti lietuvių tautiniai jausmai ir faktas, kad lietuviai neis į jokias derybas, kol Vilniaus klausimas sprendžiamas lenkams palankia linkme. Abi šalys, Lenkija ir Lietuva, stengėsi kuo daugiau sužinoti apie priešingos pusės saugumo struktūras. Organizuojant žvalgybines operacijas susidurta su personalo problema. Svarbu ištirti profesinį ir psichologinį žvalgybos karininkų pasirengimą. Jų dažniausiai ieškota tautinių mažumų bendruomenėse: tarp Lietuvoje gyvenančių lenkų ir Lenkijos lietuvių. Nesant aiškių sienų, žmonės nekontroliuojamai pereidavo abejomis kryptimis. Ir Lenkijoje, ir Lietuvoje puolamojo ir gynybinio pobūdžio operacijas atlikdavo piliečių apsaugos tarnybos, kurioms vadovavo atitinkami Generalinio štabo departamentai. Specialiųjų tarnybų vaidmuo neapsiriboja vien žvalgybinės informacijos rinkimu ar apsauga nuo užsienio žvalgybų. Vienu svarbiausių jų tikslų buvo gautos informacijos analizė ir nacionalinės svarbos dalykų prognozės.
ENThe paper describes the problems of the research of competition of Polish and Lithuanian security services in 1921–1939. In the first half of the 20th c., mutual relations of both countries were determined by the conflict over Vilnius Region. Since the very formation of the states their mutual relations were characterised by distrust and suspicions. Poland’s success by solving Vilnius conflict using military force in 1920 resulted in the crisis of mutual relations. In the absence of diplomatic relations, the role of security services was very important. Despite its small size and the small number of population, the Republic of Lithuania occupied an important place in the Baltic Sea Region. Good relations with it guaranteed relations with other Baltic States. However, Lithuanians’ national feelings and the fact that Lithuanians will not go into any negotiations as long as the issue of Vilnius is solved in the direction favourable to Poles have not been evaluated. Both countries – Lithuania and Poland – tried to find out more about the security structures of the opposite side. It is important to investigate the professional and psychological preparation of intelligence officers. They were mainly recruited from ethnic minority communities. Since no definite borders were demarcated, people would cross the border in both directions without any control. In both Poland and Lithuania, both attack and defence operations were carried out by civil protection services, supervised by respective General Staff departments. The role of special services does not limit only to the collection of intelligence information or its protection from foreign intelligence services. One of their main aims was the analysis of information obtained and forecasts of the issues of national importance.
