Profesorių gausėjimo metas

LTPastaraisiais metais daug diskutuojama apie studijų kokybę ir apskritai apie švietimo kokybę. Straipsnyje aptariama problematika susijusi su aukštųjų mokyklų – universitetų ir kolegijų – studijų ir mokslo kokybe. Kaip žinia, studijų kokybė priklauso ne tik nuo to, kiek motyvuoti ar gabūs yra studentai, kiek tinkamai išplėtota įstaigų infrastruktūra ir t.t. Ko gero, dar labiau studijų kokybė priklauso nuo mokslinio pedagoginio personalo, kuris tiesiogiai ir lemia būsimo studento pasirengimą. Mokslo ir pedagoginių darbuotojų kvalifikacijos neįmanoma dirbtinai nei padidinti, nei užauginti, nei išplėsti. Formuojama politika akademinių pareigų užėmimo srityje, atrodo, prasilenkia su tarptautine praktika. Atsisakymas reikalauti, kad tyrėjai turėtų siekti dirbti tarptautiniame kontekste, yra ydingas. Reiktų nepamiršti ir Lietuvoje susiklosčiusių mokslinės etikos normų, neretai leidžiančių bet kokių reikalavimų nesilaikyti ar juos apeiti tam tikrais būdais. Taip galime sėkmingai „prigaminti“ tiek daktarų ir profesorių, kad statistiniu požiūriu atrodysime labai gražiai. Bet ar tai bus atspindys tikrojo mokslo lygio ir objektyvios mokslinės kompetencijos? Vargu. Mokslas tam tikra prasme turi stiprų imunitetą, bet jis pastaraisiais metais sparčiai silpninamas – tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Žinoma, belieka tikėti, kad universitetai supras, kad jie ir tik jie pirmiausia pašaukti saugoti ir stiprinti tiek veiklos kokybę, tiek autoritetą bei vystyti tikrąjį, o ne parodomąjį mokslą.

ENThere have recently been many discussions of study quality and education quality in general. The paper discusses the problems related to the study and science quality of higher schools: universities and colleges. Study quality is said to depend not only on how motivated or clever students are, how adequate the infrastructure of institutions is, etc. It more depends on the academic pedagogical staff who directly determine the preparation of the future student. You cannot artificially enhance, upgrade or develop the qualifications of academic and pedagogical staff. The policy formed in the area of academic positions seems to depart from international practice. A refusal to demand that researchers should seek to work in the international context is faulty. We should not forget the Lithuanian norms of academic ethics, which often allow ignoring or evading any requirements. In this way we can successfully “produce” a number of doctors and professors to create a statistically nice picture. Yet will this be a reflection of the actual level of science and objective research competence? Hardly. Science in a certain sense has a strong immunity; however, it has been rapidly weakened in recent years: both internally and externally. We can only hope that universities will understand that it is exclusively their primary calling to safeguard and enhance both the quality of performance and authority and to develop real rather than demonstrative science.