Polacy i Litwini - wzajemne stereotypy przez wieki

LTStraipsnio tikslas – pristatyti ir išanalizuoti abipusių Lenkijos ir Lietuvos santykių stereotipus nuo Viduramžių iki XX a. pabaigos. Seniausias lenkų žinotas stereotipas apie lietuvius buvo neigiamas. XII–XIII a. lietuviai buvo laikomi plėšikais, užgrobinėjančiais pasienio teritorijas. XV a. Jonas Dlugošas lietuvius apibūdino kaip laukinius, dėvinčius kailį, ir kurie, net priėmę krikščionybę, laikėsi pagoniškų papročių. Lietuviams ir lenkams sukūrus bendrą valstybę, lietuviai kaltino lenkus dėl pasipūtimo, polinkio į didybės maniją ir girtuoklystę. Lenkai savo ruožtu juokėsi iš lietuvių gerų manierų stokos ir skurdo. Ilgainiui per kelis amžius nusistovėję stereotipai dar buvo gajūs net XIX a. XIX a. ir XX a. sandūroje prasidėjo lietuvių tautinis judėjimas, kuris nutraukė kultūrines ir politines sąsajas su lenkiškuoju identitetu. Tai sąlygojo vis didėjantį Lenkijos ir Lietuvos konfliktą ir buvo stimulas nacionalinių valstybių po I–ojo pasaulinio karo susikūrimui. Nuo to laiko lenkai dažnai rasdavo progą apibūdinti lietuvius kaip užsispyrusius, kerštingus, apšaukti juos šovinistais, kurių požiūris į visa, kas lenkiška, buvo neigiamas. Reaguodami į tai, lietuviai lenkus vadino amžinais priešais, kurie norėjo polonizuoti valstiečius Lietuvoje, ir kurie 1920 m. gudriai atėmė Lietuvos sostinę Vilnių. Negatyvių stereotipų sklaida suintensyvėjo II–ojo pasaulinio karo metais ir sustabarėjo komunistiniu laikotarpiu. Tik Lenkijai ir Lietuvai visiškai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo ilgas ir sudėtingas abipusių stereotipų persvarstymas.

ENThe paper aims to present and analyse the stereotypes of mutual Polish-Lithuanian relationships from the Middle Ages to the end of the 20th c. The oldest stereotype about Lithuanians known by Poles was negative. In the 12th–13th c. Lithuanians were considered to be robbers who seized frontier territories. In the 15th c. Jan Długosz described Lithuanians as savages wearing fur, who followed Pagan tradition even after they accepted Christianity. After Lithuanians and Poles formed a union, Lithuanians accused Poles of conceit, inclination to megalomania, and alcohol abuse. Poles in turn sneered at Lithuanians lacking good manners and being poor. The stereotypes that established over centuries were still tenacious in the 19th c. At the turn of the 19th–20th c., the Lithuanian ethnic movement started and tore the cultural and political connections with the Polish identity. This resulted in the intensifying Polish-Lithuanian conflict and was a stimulus for the formation of national states after World War I. Since then Poles would often take a chance to describe Lithuanians as stubborn and revengeful and call them chauvinists whose attitude towards everything that is Polish was negative. In response, Lithuanians would call Poles sworn enemies who wanted to Polonise peasants in Lithuania and who cunningly seized Vilnius, the capital of Lithuania, in 1920. The spread of negative stereotypes intensified during World War II and established during the Communist period. Only after Poland and Lithuania regained independence, a long and complicated reconsideration of mutual stereotypes began.