Litewsko-białoruska działalność dywersyjna przeciwko państwu polskiemu w latach 1920-1923

LTPasirašius Lenkijos ir bolševikinės Rusijos taikos sutartį Rygoje 1920 m., baltarusių nacionalistai susiklosčiusią politinę situaciją įvertino kaip labai nepalankią jų siekiui sukurti nepriklausomą Baltarusijos valstybę. Neigiamai sutartis įvertinta ir Lietuvoje, kurioje viltasi, kad Vilnius, nors aneksuotas po generolo Želigovskio žygio, kada nors bus naujosios Lietuvos valstybės sostinė. Taigi, baltarusių ir lietuvių interesai daugeliu atvejų sutapo, abi pusės buvo suinteresuotos Lenkijos šiaurės rytuose kelti vietos gyventojų politinį ir socialinį nepasitenkinimą Varšuvos režimu. Imta galvoti apie baltarusių tautinės mažumos įtraukimą į politinį ir karinį bendradarbiavimą su atitinkamomis Lietuvos struktūromis. 1920 m. lapkričio 13 d. Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė (Vaclovo Lastauskio) su Lietuvos valdžia pasirašė oficialią sutartį dėl bendradarbiavimo „duodant atkirtį Lenkijos imperializmui“. Imtos organizuoti bei remti baltarusių partizanų grupės, tikintis, kad jos bus naudingos galimo Lenkijos ir Lietuvos karo atveju, kuriam prasidėjus nedelsdamos imsis sabotažo aktų. Balstogės ir Gardino regionuose baltarusiai partizanai užpuldinėjo policijos nuovadas, girininkijas, dvarų sodybas, parduotuves. Labiausiai garsi operacija – Jano Hryciuko grupės 1922 m. balandžio 27-28 d. naktį įvykdytas Kleščelės užpuolimas, per kurį žuvo 2 policininkai, restorano savininkas ir jo motina. 1923 m. kovo 15 d. Tautų lygos ambasadorių konferencija patvirtino demarkacinę liniją tarp Lenkijos ir Lietuvos. Dėl to Lietuva nustojo rėmusi baltarusių partizanus bei liovėsi kelti socialinę ir politinę įtampa Lenkijos teritorijoje. Su pavieniais sabotažo atvejais, kai nebeliko karinio ir politinio Lietuvos palaikymo, Lenkijos valdžia pajėgė susitvarkyti.

ENAfter the Peace Treaty of Riga had been signed, some Belarusian circles remained sceptical about the ensuing political situation and they planned to fight for the independent country. Similarly, the activists of Lithuanian national movement hoped that Vilnius, annexed by General L. Żeligowski, would be the capital city of their country. Thus, stirring up political and social unrest on North-Eastern territories of the Second Republic of Poland was in both Belarusian and Lithuanian interest. Thus, Lithuanians made Belarusian minority in Poland cooperate with them politically and militarily. Belarusian guerrilla groups, which were created so that they could participate in a future Polish-Lithuanian war, immediately started acts of sabotage. In Białystok and Hrodna Regions they attacked police stations, forester's lodges, manor houses and shops. Belarusian and Lithuanian armed forces did not, however, take any military actions together. On 15th March 1923 the Council of Ambassadors (of the League of Nations) recognised the demarcation line as the border between Poland and Lithuania. As a result, Lithuania stopped using Belarusian guerrilla groups to undermine the social and political order in Poland. Consequently, the sabotage units, deprived of Lithuanian military and Political support, were eliminated by Polish authorities.