"Vai, ko nusižvengei..." Daina ir jos autorius
LTStraipsnyje aptariama anoniminė daina „Vai, ko nusižvengei, bėrasis žirgeli“, atsiradusi kontrastiškų įvykių Lietuvos gyvenime kupino XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, ir jos kūrėjas, savamokslis Dzūkijos kaimo šviesuolis, jaunas, ambicingas, bet taip ir nespėjęs išgarsėti vaikų poezijos kūrėjas Adomas Kerevičius. Straipsnyje apžvelgiamas ir sunkus, sudėtingas dainos kūrėjo gyvenimas. A. Kerevičiaus eilėraščiai – daugiausia trumpučiai, trijų keturių posmų, rašyti sunkaus kasdienio darbo protrūkiais. Rašyti skatino veržimasis iš didžiai varganos buities, tiesos ir gėrio paieškos, o kūrybinis procesas ir jo rezultatų paviešinimas, pateikimas visuomenei teikė didelį pasitenkinimą. Asmeniniams išgyvenimams visuotinumo eilėraščiuose suteikia liaudies dainų poetika. A. Kerevičius ne vienam poetiniam kūrinėliui nusigriebia dainos ar gerai žinomo eilėraščio įvaizdį ar frazę. Krašto gamtos, tėviškės vaizdai ir motyvai A. Kerevičiaus poezijoje pinasi su meilės gimtinei, visai tėvynei apraiškomis. Kaskart vis įtaigiau išsakomas visai tautai bendras skausmas dėl prarasto Vilniaus krašto ir kartu – ryžtas jį atgauti. „Vai, ko nusižvengei, bėrasis žirgeli“ – populiariausia tarp tų, kurios skirtos Vilniaus vadavimui. Dėkinga situacija harmonizuotam jos variantui plisti susidarė tada, kai tvyrojo didžiausia grėsmė Lietuvai prarasti beprasikalantį savarankiškumą. Jį pakiliai dainavo žmonės, gynę nuo okupacinės kariuomenės svarbiąsias valstybės institucijas. Tokia daina pateko į tiražuotus gynėjams dalytus dainuotinų kūrinių leidinukus.
ENThe paper focuses on the anonymous song “Vai, ko nusižvengei, bėrasis žirgeli” [Why Have You Neighed, the Bay Stud?], which appeared in the 1930s, full of contrastive events in the life of Lithuania, and on its creator, self-educated young and ambitious man from a village in the Dzūkija region, Adomas Kerevičius, who was the children’s poet, yet who did not became famous. The paper overviews a difficult and complicated life of the author of the song. The poems of Kerevičius are mainly short, containing three to four stanzas, written during the breaks of his hard daily toil. He was impelled to write in order to escape the miserable life and to search for truth and beauty, and the creative process as well as publicity of its results in society gave him huge satisfaction. The poetics of folk songs provides universality to his personal experiences in the poems. Kerevičius used an image or a phrase from a well-known song or poem in many of his poetic works. The images and motifs of the landscape and the native village combine with the manifestations of love to the native land and country in Kerevičius’s poetry. A common nation’s pain for the lost Vilnius region and the determination to regain it are expressed more suggestively each time. “Vai, ko nusižvengei, bėrasis žirgeli” is the most popular among those songs that speak about liberation of Vilnius. A grateful situation for the spread of its harmonised version occurred during the period of the most considerable threat for Lithuania to lose its forming independence. People who defended the major state institutions from the attacks of the occupants’ armed forces jauntily sang it. This song was included in the circulated publications of songs distributed among the defenders.
