Sargiųjų ir žvarbiųjų priebalsių svyravimai XX a. pradžios Žagariečio tekstuose

LTStraipsnyje, remiantis XX a. pradžios rankraščiu – Antano Šimkaičio, kilusio iš Žagarės apylinkės Daukšių kaimo, užrašų knygute – iliustruojamas sargiųjų ir žvarbiųjų neskyrimas senosios žagariečių kartos kalboje . Vietoj š-s, ž-z, č-c, dž-dz tipo garsų žagariečių dažniausiai tariami tarpiniai švepliuojami retrofleksiniai priebalsiai. Rankraščio tekstai surašyti pieštuku, paskaitomi lengvai. Dailios rašysenos ir neblogų įgūdžių fone labai krinta į akis gausūs sargiųjų ir žvarbiųjų priebalsių painiojimai. Visi pastebėti painiojimai grupuojami į 4 grupes. Analizė rodo, kad dažniausiai linkstama žvarbiųjų vietoj rašyti sargiųjų raides. Šių stebėjimų išvada paprasta: XX a. pradžioje šlekiavimo Žagarės apylinkėse būta tokio stipraus ir nuoseklaus, kad jo prislopinti nepajėgė nei nuoseklus rašto mokymasis, nei spausdintų tekstų skaitymo patirtis. Svyravimus lėmė du dalykai. Pirma, patys realiai tariami retrofleksiniai priebalsiai skamba kaip tarpiniai tarp s-š, z-ž ir be specialių tyrimų galima numanyti, kad vienuose kontekstuose jie yra artimesni sargiesiems, kituose – žvarbiesiems. Antra, A. Šimkaitis gerai žinojo, kad rašomojoje kalboje tuos garsus reikia skirti, – tai rodo minėti išrašai iš spausdintų tekstų. Taip daryti jis norėjo ir savo spontaniškai rašomuose tekstuose, bet nepajėgė dėl gimtosios tarmės specifikos ir su ja susijusių tarties įgūdžių. Kur jam garsas kiek labiau priminė žvarbiuosius, jis rašė š, ž, č, o kur tie garsai pasirodė panašesni į sargiuosius, jis rašė s, z, c; kadangi retrofleksiniai dažniausiai panašesni į sargiuosius, jų raidės dažniau ir rašomos.Reikšminiai žodžiai: Žagarė; Antanas Šimkaitis; Priebalsiai; Žagarė; Antanas Šimkaitis; Consonants.

ENBased on a manuscript, i.e. a notebook, of the beginning of the 20th century by Antas Šimkaitis, who came from the village of Daukšiai in the surroundings of Žagarė, the article illustrates the fact that sibilant and hissing consonants were not distinguished in the speech of the old generation of Žagarė. Instead of š-s, ž-z, č-c, dž-dz sounds residents of Žagarė usually pronounced interim retro-reflective consonants. The texts of the manuscript are written in pencil and easily legible. Nice handwriting and good skills do not disguise the fact that the manuscript contains a great deal of cases of misuse of sibilant and hissing consonants. All the identified cases of misuse are grouped into 4 groups. The analysis reveals that hissing consonants are usually replaced with sibilant consonants. These observations lead to a simple conclusion: in the beginning of the 20th century, this phenomenon was prominent in the surroundings of Žagarė to the extent it could not be supressed by coherent teaching of writing and reading of texts. The fluctuations were determined by two factors. First of all, the actual pronunciation of retro-inflectional consonants sound like interim s-š, z-ž and, without any special research, it can be presumed that one context they are close to sibilant consonants and in other contexts – to hissing consonants. Secondly, A. Šimkaitis perfectly new that these sounds should be distinguished in the written language. He wanted to adhere to this rule in his spontaneously written texts, but he was not able due to the specifics of his native dialect and related skills. When he heard a sound as a hissing consonant, he wrote š, ž, č, and when the sounds he heard seemed to be sibilant sounds, he wrote s, z, c, since retro-inflectional are usually similar to sibilant sounds.