Antropologinių teatro pagrindų eskizas
LTLietuvos teatrui veržliai įsitvirtinant Europos kultūroje, ateina laikas išsamiau panagrinėti ir antropologinius, arba filosofinius, jo pamatus. Deja, visas asmens galias labiausiai kultivuojantis menas iki šiol dar neturi jo vaidmenį atitinkančio fundamentalaus pagrindimo. Galima manyti, kad tokia padėtis yra susijusi su pernelyg didele romėnų įtaka Europos teatro, o kartu ir kalbų tradicijai, maskuojančiai svarbiausią dalyką: teatro esmę sudaro vaidyba. O vaidyba pačia bendriausia prasme yra ne kas kita kaip asmens gebėjimas virsti savo paties Kitu. Mes turime būti dėkingi savo krašto šviesuoliams, kad jie bene vieninteliai Europoje aiškiai atskyrė vaidinimą nuo žaidimo ir atsispyrė romėniškajai lotynų kalbos tradicijai, įvedusiai į visuotinę apyvartą šeimyninio panašumo sąvoką, tapatinančią žaidimą su juokavimu, lošimu ir vaidinimu. Atsigręžiantis į save žmogus pats sau atsiskleidžia trimis manifestacijomis, leidžiančiomis pradėti kalbą apie tris savo paties personažus: subjektą, objektą ir jų abiejų tapatybę Aš Pats. Šias tris manifestacijas galima pavadinti pirmapradžiais personažais, kad išryškėtų proceso, kuris galėtų būti pavadintas vaidmenų atsiradimu, pradmenys. Savaime savimonėje dar nėra vaidmenų tikrąja to žodžio prasme. Trys pagrindinės manifestacijos yra tik pirmapradžių personažų pasirodymo būdai. Straipsnyje nagrinėjami antropologiniai teatrinės vaidybos pagrindai. Daugiausia dėmesio skiriama vaidinimo fenomeno analizei, jo funkcionavimui realiame žmonių gyvenime ir pritaikymui teatro kūrybai. Siekiama nubrėžti aiškias ribas tarp vaidinimo ir žaidimo.
ENThe social acting processes are described usually with theatrical acting analogies. One of the most prominent examples of such practices could be mentioned E. Goffman's book "The Presentation of Self in Everyday Life". Our research purpose is the opposite: to show that theater acting is a special case of the creation life actings and application. There is no acting descended from the theater, but theater from the life performances. Acting is strictly separated from the gambling and play concepts. It is characterized by two mutually connected processes: conversion of his own to Another and Another conversion to himself (interpersonal identification). The other may be by the same actor or dramatist created. Both of them entail 1) vision, 2) the display of the image, and 3) actor hiding under your indicating personage. Anyone acting is dissemblance: but only theater demonstrate its dissemblance. Theatrical masks are nondetachable. There are dissembled without conceal, misleading and possibility to lie. Theater create the imaginary world in which may be stay spectator. It is necessary pretending too that he go in fabricate world and experiences of its significance. Thus, everything depends on the of dissemblance purpose. Acting is connected not only with primitive conversion and enchantment traditions, but also with personal self-creation processes, manifested itself in the need someone become and in need mask itself (close, hide). In this way the acting researches results the possibility of disclosure of the theater anthropological foundation and understanding productivity of theatrical images in social researches.
