Žmogus ir jo kalnas : apie Monsinjorą Kazimierą Vasiliauską : asmenybės fenomenologija
LTŽymios literatūros tyrinėtojos, literatūros fenomenologės Viktorijos Daujotytės knygoje atsiskleidžia monsinjoro Kazimiero Vasiliausko (1922-2001) gyvenimas ir likimas, kunigo ir žmogaus didieji dvasios darbai, pažiūros, jų biografinės ir literatūrinės ištakos. Kartu ir jo kartos. Monsinjoro laiškai, pamokslai, žmonių prisiminimai ir vertinimai, asmeniško bendravimo patirtis yra ryškios asmenybės literatūrinio atvaizdo kūrimo šaltiniai. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografiją kol kas dengia bendrojo žinojimo ūkas. Kunigavęs keliose ar net keliolikoje parapijų, politinis kalinys, turįs teisę gyventi už zonos, tremtinys, negalintis grįžti į Lietuvą. Po dvidešimties tremčių, gyvenimo svetimose vietose metų jis vėl pradėjo iš naujo, vėl į kalną – dabar į aukščiausią dvasinės tarnystės – kunigystės vietą – Vilniaus Arkikatedrą. Daugiau kaip dešimt metų Monsinjoras buvo ryškiausias Viniaus, o gal ir visos Lietuvos žmogus. Nepriklausomybės pradžia, sunki ir komplikuota, išryškino jame glūdėjusias ypatingas galias veikti svarbiose situacijose, prisiimant asmeninę atsakomybę, pasisakant. Turime pripažinti, kad charizma, ypatinga malonės šviesa, gaubė Monsinjorą. Humanistika yra jau prasimynusi takų į asmenybių suvokimą. Negalime pradėti kalbėti apie kūrybą, nepabandę bent kontūriškai pasižymėti asmenybės apribų. Kazimieras Vasiliauskas buvo kunigas – tai pagrindinis jo asmens ir asmenybės rėmas, paties pasirinktas, visose situacijose išsaugotas, išlaikytas gyvenimo ir elgesio būdas.Reikšminiai žodžiai: Biografijos; Dvasininkai; Pogrindinė veikla; Disidentai; Teologija ir literatūra; Tremtis; Sovietmetis; Biržai; Vabalninkas; Vilnius; "Žemininkų" karta; Poezijos skaitymas; Laiškai; Atsiminimai; Peizažo poetika.
ENThe book of famous literature scholar and phenomenologist Viktorija Daujotytė describes the life and fate of Monsignor Kazimieras Vasiliauskas (1922-2001), the great spiritual labours of the priest and the man, as well as the literary origins of his and his generation’s worldview. His letters and sermons, people’s reminiscence and appreciation and the experience of personal intercourse are the sources for creation of the literary image of the prominent personality. The biography of Monsignor Kazimieras Vasiliauskas is still under the brume of common knowledge. He was a priest at several parishes, a political prisoner with the right to live outside the zone limits and an expatriate with no right to return to Lithuania. After twenty years of exile and living in foreign locations he recommenced his activities and got to the top – the highest position of priesthood – the Archcathedral of Vilnius. For more than ten years the Monsignor was the most prominent person of Vilnius, and maybe the entire country. The first years of Independence, with its complications and difficulties, highlighted his special powers in acting in different situations, undertaking personal responsibility and speaking his mind. One has but to admit that the Monsignor was vestured in charisma and a special light of bliss. Humanism has already made its path towards perception of personalities. One cannot talk of creation before trying to outline the limitations of the person. Kazimieras Vasiliauskas was a priest – this was the main frame of his personality and individuality and his way of life and behaviour, chosen by himself and kept in all the situations.
